Iš „Pelėdų proEzijos“ (1

Kad atsirastum būti vėl...

Sustoja rašalas,
o ir siela įšąla. 
Per šitokį save kaip rudenį
į žiemą bristi reik,
neelgetauju, bet... be kailinių,
net basas kažkodėl,
tik su žinia,
kad ne Aukščiausiasis,
o Laikas šitaip žmogų lipdo.
Paveikslas jo tikresnis,
kuomet be batų jis, be kailinių.
Tai tik pradžia tos netekties,
kuomet grįžti atgal –
į ten, iš kur atėjęs.
Jau ir skeletui greitai
nereikėsią raumenų
ir pats jis nyks, nunyks
į visagalį Nieką –
kad atsirastum būti vėl...