Teatliepie

Tyliai girdis vargonai ir šviesos negęsta vėlai
Aš nelyg penkerių ir bijausi tamsos ir užmigti
Ištrupėję kaip dantys dar blyksi vitražų stiklai
Ir dar iksas ir igrekas telpa į manąją lygtį

Aš per naktį budžiu prie numirusios savo kalbos
Kaip ir įprasta čia – į rankas jai įspraustas rožančius
Užkalbėti gali iškalbėti kol rytui pabos
Iš voratinklio seno ir rudenį savo išpančios

Kur vaškinė oda o aruodai be galo šalti
Šitoks šaltis kurį iškvėpuoja lėtai mauzoliejai
Tu iš ten atėjai ir kaip rūkas atgal sugrįžti
Ir būtuoju laiku asmenuoji mylėjau mylėjai

Ir mylėjom galbūt daug labiau nei tylėjom save
Tuos žodžius kurie vos palytėti iš dugno pakyla
Burbuliukais metano ties mėlyna Letos srove
Ir žinai kad girdžiu po tavęs pasilikusią tylą

Tyliai girdis vargonai ir šviesos vėlai neužges
Neužgis neužgaus iš žmogaus pasilikusių stygų
Kai paseilintais pirštais užspausiu blakstienų žvakes
O toliau vėl išauš – viskas buvo kaip bus tau užmigus

Šitaip keista galvot kad toliau viskas buvo kaip bus
Kad nesibaigė dar šio pasaulio galiojimo laikas
Kaip eiliniais rytais senas kiemsargis šluoja lapus
Dūmai graužia akis bet jose upių vandenys laikos

Tad laikausi ir aš tad laikaus įsikibęs kažko
Galbūt kuokšto žolės ir kaltės kuri akmeniu guli
Suskaičiuoju metus ir paklaikęs einu vėl ieškot
Ir vardu dar šaukiu kur pasislėpei... senas bičiuli 

Kam rausies po dangum kam dangstaisi giliausia žeme
Man sukando rankas piktas skersvėjų vėjas palaidas
Bet jau baigias slėpynės ir noriu sušukti eime
Tik šiek tiek per vėlu nes į riksmą teatliepia aidas