Ji linksmai dainuoja skambiai juokias
Tačiau žemę ašaromis laisto
Kai ranka numoji – visos tokios
Bet ir vėl šaukiesi jos kaip vaisto
Taip sunku gyvent be šito rodos
Sudaužytum kūną lyg ąsotį
Jeigu negalėtum ant jos odos
Ant paviršiaus lūpų išrasoti
Vienoje jos rankoj blyksi peilis
Ant galvos – vainikas kiparisų
Ją girdėjo klykiančią iš meilės
Bet nė vienas kalbinti nedrįso
Kaukė jos suvytus ir raukšlėta
Kaip slyva iš liūdesio Kaukazo
O jos kūnas mėgsta šokį lėtą
Melsvas tušas liūdesį nudažo
Po kotūrna jau pamynus viską
Nuo dangaus ji leidžias kas pakopa
O blizgus drabužis upėm tviska
Nors krūtinėj juodą skylę sopa
Jis nebevaidina kai sužiūra
Iš visų žvaigždynų gelsvos akys
Ji pasklinda pro langų ažūrą
Kaip šviesos šaltinis neišsekęs
Tai jos žingsniai aidintys per menę
Krištolu nakty kažkur sudužo
Kur gi tu blyškioji Melpomene
Ko tokia tyli manoji mūza...