Tri mitas

Trimitas vėl pažadina mane - - -
Vėl vėjais iškvėpuotas liūtų guolis
Ir angelas iš Užupio nupuolęs
Šiam lapų nuolat krintančių fone
Kaip visada kalčiausias alkoholis
Impresionizmas liejasi Monė
Gražus peizažas drobės iš natūros
Pasaulį per akimirką sukūrus
Spalvotas formas dyzelio klane

Patamsyje sustingusios figūros
Marčėno šuo vaikystėj rodos „Tūras“
Bet jei vis tiek dar ieškome kaltų
Stalinė lempa kėdės aš ir tu
O visa kita tartumei iš rašto
Baisinis triukšmas o viduj kurtu
Ir krentantis žemyn nuo stalo krašto
Pritvinkęs kraujo tušinukas juodas
Kaip varno plunksna ar užžėlęs sodas
Paklydę tavo pirštai spalio naktį
Kai nuorūka iš lėto baigia degti
Yra kankinantis minčių egzodas
Kuprotas protas eilės aneksuotos

O visa kita – vėjas pelenai
Įrodymai – gražiai negyvenai
Iš katastrofų strofų pagimdytas
Už nugaros lėtai ateina rytas
Ir vienas mirksnis regis amžinai

Anapus stiklo visą amžių tęsias
Charono žvilgsnis blizgantys žvynai
Vienkryptis laikas niekad nebūtasis
Nebūtinas tuo tarpu būtinai
Nužydi nukraujuoja putinai
Ir Putinas atsižada sutanos
Štai toks tebuvo vieno Dievo planas
Gali ilgai žiūrėti kas tenai
Į ragą pučia Kristaus amžiaus Panas
Į akį pučia kloniuos milžinai
Vienuolis raišas – amžinas profanas
Tu visą šią istoriją žinai:

Pirma avis klonuota pirmas klounas
Kuris turtus iš ašarų sau kraunas
Kalbėdamas kažką atmintinai
Atmirtinai beveik iš mūsų faunos
Sudegęs Vilnius supelijęs Kaunas
Susisiekimas mintimis užtruko
Maža mergaitė ieškosi degtukų
Šalnos ašmenimis peizažas pjaunas
Jeseninas Sergėjus šitoks jaunas
Kartu ir savas bet kartu ir ne
Šiam lapų nuolat krintančių fone
Kiekvienas judesėlis atkartotas
Kaip padangų gaisre išdegęs plotas
Kurs pleška apšlakstytas degtine

Pasenęs kolūkiečio anekdotas
Užgimęs vaikas visas į mane
Ir begalinis sniegas ekrane
Ten šnypčia ir kvatoja idiotas
Žirgelis laumių jotas ir nujotas

Ir nežinai kas greitai atsitiks
Kokie nežinomieji igrek iks
Bandys išspręsti šitą sunkią lygtį
Kai norisi numirt o gal užmigti
Žiūrėti pakartojimą Twin Peaks

Kur dvi kalvėlės tarsi tavo krūtys
Pajutęs geismą amžinas rugpjūtis
Įbridęs tavo sielon pasiliks
Kaip pasilieka išmintis iš vyno vyno
Kai plaučiams ima trūkti oro gryno
Ir leidžias lyg sulėtintam kine
Vien pelenai į sniegą kiek panašūs
Ant popieriaus nudžiūvęs melsvas lašas
Nebetoli prie zonos ir šiukšlyno
Zenit kiklopas taikės į mane
Ir ačiūdie karaliaus nepažino
Nei trumpame žibėjime žvaigždyno
Nei ilgame akimirksny žmogaus
Kurį viltis taip ciniškai apgaus
Apgaubs kaip aidas celėj vienuolyno

Na o tada - - - ir vėl garsai trimito
Nubudusiam pasaulis nepakito
Tik ant paviršiaus drėgno ir blizgaus
Yra kiti vardai ir kitos datos
Tas pats pašėlęs erosas - - - thanatos
Išliekantis kaip angelas baisus

Nužvelgęs ir palaiminęs visus
„Aš gyvenu – vadinas – aš teisus“
Kaip sprogstamasis priebalsis granatos
Tik niekada nesprogusios deja
Klevų mirties alsavimas vėsus
Variu jau dengias spalio lapija
Ir laikančiam teptuką vis dar matos 
Blausi rudens šviesa kitos visatos
Du žmonės tyliai tolstantys į ją

O kas toliau - - - į kapines keliukas
Negrįžtančiam su pintine pasukus
Peiliu vis dar dorojančiam grybus
Ant kryžių jau priaugo daug kelmučių
Ir aš nesu taip smarkiai tarsi būčiau
Kartodamas – yra kitaip nebus

Ir smelkiasi į sielą pro rūbus
Atodūsis toks ilgas veik grubus
Iš lūpų vėjas pučia vis dar pučia
Puvimo dėsniai – amžino nėra
Trimitas gieda švyti venera
Ir renkasi drėgmė akių kampučiuos

Lig pat kaulelių amžina drėgmė
Kaip paukščių trėlės likusios namie
Akimirką ir sapnas vėl palieka
Keistos šviesos pripildytas akis
Delnuos skylutės jau nebeužgis

Ar ką sakei?
Miegok. Tikriausiai nieko.