Išs(i)lydęs laikas

šiandien laiko nėra – išsilydžiusių laikrodžių sūris
teka rėmais Dali ir sekundės atrodo per smulkios
tam kuris ir tave tik iš kosminės dulkės sukūręs
vėl atverstų atgal į mažytę ir šokančią dulkę

dance macabre ritmu mėnesiena balta kaip skeletas
šoka sau virš stogų ir žvaigždynų kauleliai virš barška
greitai juodas šuva nemaitintas seniai nemylėtas
savuose nasruose tau iš lėto atvilks rūko maršką

užsikloti gali užsitraukti ant mėlyno veido
jeigu šitokio vaizdo daugiau nebenori matyti
štai raudona bala kai saulėlydžiui kraują nuleido
debesynų avis greit papjovė pušynai dantyti

grojo vėjuos kaip pjūklas metalas tekėjo kaip upė
sidabrinis voratinklis skambantis seno Orfėjo
ir be muzikos jo rodos niekas daugiau ir nerūpi
ir gali nemeluot – tau atrodo seniai nerūpėjo

šis pasaulis aplink – jo vidun įsileisti nenori
šiandien laiko nėra bet jei būtų tai jis visas tavo
krinta dantys jazminų ir sukasi vėjy besvoriai
gal dėl šios priežasties tavo rankos kaip kaulai baltavo

gal dėl šios priežasties ir dabar vis dar rašomos eilės
ir liepsnoja žirafos ir nieks užgesint jų negali
ir atrodo viduj kad sparnais vis dar plakasi bailiai
išsigandus kregždė uždaryta į ankštą narvelį