Rašyk
Eilės (72422)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







– Pamėginkite išvalyti filtrus, – atsiduso balsas telefone. – Šią savaitę atvykti jau nespėsime.

Padėjau ragelį, keikdamas karštį ir neatsakingas tarnybas. Mano butas viršutiniame aukšte, vos jį įsigijęs sumojau, kad ant stogo galima įsirengti kondicionierių. Tačiau nauja japoniška sistema strigo jau antrą savaitę, o meistrai dėl nežmoniškos darbų apkrovos atidėliojo atvykti.

Dar vis burnodamas atsispausdinau kažin kokią instrukciją iš interneto, ir po valandėlės jau koriausi ant stogo drebančiomis metalinėmis kopėčiomis. Atrodė, jog visa laiptinė iki pat žemutinių aukštų aidėjo nuo šito žvangėjimo. Užsirioglinęs viršun, stumtelėjau senas girgždančias duris – ir štai aš ant stogo.

Mane išsyk apgaubė tyla ir tas nepagaunamas spengimas, kurį manaisi girdįs karštą vasaros popietę arba vienas atsidūręs dykynėje. Čia nebuvo jokio vėjo, tik juodas stogo bitumas garuojantis saulės kaitroje. Net kiemo vaikų apačioje nesigirdėjo. Paukščiai – ir tie, matyt, pasislėpė kažkur paunksnėse. Stirksojau vienas kaip pirštas, žliaugdamas prakaitu ir laikydamas rankoje kvailą įrankių dėžę. Tiesą sakant, neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip atrodo kondicionieriaus filtrai.

„Pirmiausia, dar reikia surasti velnio kondicionierių”, – pagalvojau, žengdamas į tą pusę, kur įsivaizdavau esant savąjį butą. Sustojau šalia panašaus įrenginio, laisva ranka glostydamas pakaušį. Atrodė, kad saulė jau nebe taip plieskia, vakaras vėsta, o man visai nebūtina knebinėtis ten, kur nieko nenuvokiu. Kurį laiką stovėjau beprasmiškai spoksodamas į dūzgiančią skardinę dėžę. Aplinkui kiek akys užmatė plytėjo daugiaaukščių stogai, o virš jų – tik sustingęs dangus be jokio debesėlio. Pasijutau vienui vienas visoje planetoje paliktas šalia neregėto, nežinia kam skirto prietaiso...

Bet paaiškėjo, jog klydau. Man už nugaros kažkas atsikrenkštė ir nusispjovė. Išgirdau brėžiamo degtuko garsą, paskui papsėjimą. Už artimiausio ventiliacijos kamino pakilo dūmelis ir nuslinko dangumi. Garsiai kostelėjau, šitaip pranešdamas apie save, ir paėjau artyn. Ant skardinės stogo atbrailos, nukoręs kojas apačion, sėdėjo senyvas vyriškis. Pažinau jį – gyveno kažkuriame žemutiniame aukšte, gal trečiame ar ketvirtame.

– Labas vakaras, – pasisveikinau.

Jis linktelėjo galva, nė nepažvelgęs.

– Tvankumėėėlis… – nutęsiau, mėgindamas užmegzti pokalbį, bet senukas nekreipė į mane dėmesio.

  – Oho! – staiga šūktelėjau nuoširdžiai nustebęs.  – „Kąstytis”!

Ant skardinio parapeto gulėjo praplėštas cigarečių pakelis. Vyriškis tylomis pastūmė jį man.

– Oi ne, ačiū, – numojau. – Atsimenu tėvukas tokias rūkydavo. Paskui ir aš vieną kitą nuvogdavau.

– Parduotuvėje tokių negautum, – pasakė senukas bereikšmiu balsu. – Tik po prekystaliu. Pirkdavau stiklo taros supirktuvėje anapus gatvės. Dabar ten prekiauja akumuliatoriais.

Jis nutilo, traukdamas dūmą po dūmo, tarsi užsibrėžęs įveikti nepakenčiamą, tačiau neišvengiamą prievolę. Pagaliau švystelėjo nuorūką žemyn ir nusispjovė. Žinojau, kad ten tik atitverta pievelė, bet vis tiek buvo nemalonu. Nejučiom žvilgtelėjau pro stogo kraštą, bet tuoj atšlijau, pajutęs kaip žaluma apačioje ėmė suktis, tuomet susvyravo visas namas po kojomis.

– Nerūkiau trisdešimt metų, – vyriškis giliai įkvėpė ir atsiduso. – O dabar va, radau tamsiuke pakelį.

Jis prisidegė dar vieną cigaretę, traukdamas kartų dūmą nelygu jį kažkas verstų. Neatrodė, kad rūkytų visą gyvenimą. Apskritai tas tvarkingai apsirengęs, senstelėjęs ponas žila barzdele niekaip nederėjo kiurksodamas ant stogo atbrailos ir pešdamas bjauriai dvokiantį dūmą.

– O gal norit vieną? – parodė pirštu į pakelį.

– Ne, neseniai mečiau, – atsisakiau. – Bijau prisižaisti.

– Štai ir aš nemaniau, kad vėl pradėsiu. Net per šventes, žinote, prie čierkelės kiti būna išeina patraukti, kad ir visai nerūkantys, o aš niekuomet. Mečiau – ir taškas. Taip ir neėmiau visus trisdešimt metų. Bet šiandien…

Virpanti ranka perbraukė raukšlių išvagotą veidą, lyg nutrindama prilipusią kaukę ar kokią bjaurastį.

– Kaip vis dėlto viskas pasisuka gyvenime, – jis atsigręžė bejėgiškai žvelgdamas į mane. – Šitiek metų jau tariesi, kad pažįsti gyvenimą, kad žinai save kaip nuluptą, tiek visokių negandų matęs ir ištvėręs... Bet atsibundi vieną rytą ir nebežinai kas per vienas spokso iš veidrodžio.

Jis palingavo, žvelgdamas į vakarėjantį dangų.

– Žinoma, jokiais laikais lengva nebuvo – ir patys sunkiai mokslus išėjom, ir vaikus kažkaip išleidom. Dabar jau anūkai mokinasi, kas kur su savo tėvais po užsienius išsibarstę – visi kažkaip prakuto, įsitaisė, nei vienas šunio keliais nenuėjo. Ir mes su Anele, puikiai tvarkėmės, gyvenom be stygiaus, abu sveiki, dar nenusenę, bemenk visą pasaulį išmaišėm keliaudami. Anksčiau nė pagalvojęs nebūtum...

Giliai užsitraukęs, vyriškis staiga užsikosėjo. Bet tuojau ir vėl tęsė.

– Kai ji pasimirė liūdėjau, žinoma, o kaipgi... Prakeiktas vėžys suėdė, kankinosi vargšelė, baisu buvo žiūrėti. Negera sakyti, bet tuokart žvelgiant į jos ramų, užgesusį veidą, man palengvėjo. Po tiek išgyvento, atrodė, kad ji šypsosi, tarytum mane patį ramindama.

Kurį laiką vyriškis žvelgė į tolį, paskui atžagaria ranka nubraukė smulkius prakaito lašus nuo kaktos.

– Baisus karštis. Mums seniams tikra pragaištis, – pasakė, pridegęs naują cigaretę nuo ankstesnės. Užgesusią nuorūką šįkart įsidėjo degtukų dėžutėn.

– Vakar nunešiau Rainį į mišką ir užkasiau po berželiu, – gūžtelėjo. – Kas rytą einu ten pasivaikščioti, o šiandien negalėjau. Atsikėliau, kaip visada aštuoniom, o namie tylu tylu. Rainio indeliai virtuvėje neliesti. Aneles nuotrauka ant sienos šypsosi, sakytum, kviestų... Žiūriu į veidrodį ir nesuprantu kada man šitaip nutiko, žiūriu, vadinasi, ir nesumoju, kur man dabar pasidėti. Apsirengiau ir nuslinkau į parduotuvę nežinia ko. Pavaikštinėjau šen bei ten, prastūmiau laiką, bet netrukus grįžau. Ir vėl tyla. Paskambinau kažkam, nesirinkdamas, – nepakėlė, paskambinau kitur – vis užimta, per skaipą anūkui pamėginau, bet tuoj sumojau - mokykloje. Kas dar žmogui daryti? Pasitaisiau pietus, atsisėdau ir valgau. Tyla...

Vyriškis kelis kartus užsitraukė, apgaubdamas save dūmų migla. Ją greitai išsklaidė pakilęs vakaro vėjas. Vieną akimirką man pasirodė, jog nuskridę dūmai kartu nusinešė vos girdimą seniokišką juoką.

– Girdėjau, kad žmonės net po mirties nori palikti gerą įspūdį, – staiga jis prabilo netikėtai guviu balsu. – Šįvakar ilgai stovėjau duše. Neatsimenu, kad būčiau toks švarus, velniai mane rautų! Išėjęs iš vonios susiradau nė sykio nevilkėtą eilutę. Tada atsinešiau taburetę ir pasilypėjau patikrinti ar gerai pritvirtintas svetainės šviestuvas. Tik žinote, aš tų elektros dalykų neišmanau. Net juokinga pasakyti – pabijojau, kad nutrenks. Dievaži, stovėjau ir juokiausi ant tos taburetės…

Vyriškis nervingai sukikeno. Tik dabar pastebėjau, kad jis sėdi gerokai atsilošęs. Jam virpėjo keliai, pabalę pirštai mėšlungiškai gniaužė stogo atbrailą.

– Todėl atėjau čia, – liūdnai nusišypsojo, vengdamas žiūrėti žemyn. – Juk ten yra aptvaras ir niekas nevaikšto. Argi ne?

– Galimas daiktas, – atsiliepiau.

Valandėlę buvo tylu.

Tada jis vėl išsitraukė cigaretę, mandagiai ištiesdamas pakelį ir man.

– Parūkom?

Pagavau save žvelgiantį į pievelę žaliuojančią toli apačioje.

– Paimsiu vieną, – pasakiau.
2019-10-28 00:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-09 10:52
Gringo
o kas liko neatsakyta?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-07 19:59
gyventojas
a o kur pabaiga?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-03 21:25
Gringo
ačiū, kad skaitėte ir įvertinote
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 17:28
Kukumakus
pamėtėjot siūlo galą, ir aš ėmiau jį vyniot nepaleidžiant. Tik pabaigoje akimoju sustingau - o kaip dabar bus? - ir galvoje ėmė regztis ne vienas mezgimo raštas. Ir jūsiškis man patiko, neturiu ko išardyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 09:45
ČakoPelėda
nušoks?
Granauskiško tai nieko čia neradau. Bet visai neblogai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-01 21:28
eventail
Sudomino veiksmo plėtojimas. Vyraujanti, artima šiandienai, nuotaika. Granauskiška, liečia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-01 13:45
Vetra Vika
Įtraukiantis jaudinančiu mąstymo giliu...  pastangos įveikti stingdantį sielą šaltį - karštyje...
Švarus, tolygus ir šiltas minčių išdėstymas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-01 10:34
klimbingupthewalls
Pabaiga be pabaigos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-01 01:50
Svoloč
Geras pasakojimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-31 23:50
Luiza Šarlotė
Beje, rašosi Kastytis - nereikia nosinės. Turiu omeny cigarečių pavadinimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-31 23:46
Luiza Šarlotė
Kalba sklandi, skaitėsi lengvai. Pabaiga, na tokia be pabaigos. Bet gal to ir siekta. Šis pasakojimas sukėlė liūdesį, o jo šiame gyvenime ir taip daug, tai norėtųsi šviesesnių minčių. Tebūnie avansu 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-28 21:43
Nuar
Kelias į mirtį. Ilgai ir laimingai gyvenant, natūrali pabaiga atrodo kaip didžiulė tragedija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą