Patrimpas

Jo akys tamsžalės primerktos, žvilgsnis – javo siūlai,
iš delno žemiško žalčiais vyniojasi aplink žmonių aukas,
kol vašką, gintarą žaliuojančiu horizontu apsiaučia.
Taip minta pievos – išvyniotos saulių ritės ir sužiūra,
kaip tęška dangūs per galingojo rankas. Kiek dar iškęs
sau odą nusidyręs dievas žemę gaubt žaliais apsiaustais.

Jis smilkalus aukoja ugniai – amžinas gamtos žynys,
senojoj alkoj maldai kviečia medžių gyvastį paklūsti,
nuo delno nubraukti grūdai sudygsta vaško kareivėliais.
Kai žengia per save, per gintarinę ugnį, niekad nepaklys,
net jeigu reiktų kam įpūst gyvenimą prieš brolio rūstį,
jis beria druską Gabijai, sušildančiai pavasarinę vėlę.

Pasitikėjimo nelaukia ir dangaus upokšnyje sau nepavydi,
o ką bedaliui rinktis, kur besieliui būt, jis valos
nuo sapno, nes diena košmaro vizijų neatkartoja,
kad per lygiadienį sudilgčiotų tikėjimų priešybės,
jis žiemai kailinius aukoja bambančiai moralus.
O gamtai nesvarbu, jei kas iš guolio vėl ne ta išlipęs koja.

Rimty susikaupimas ir malda už žalią svietą,
kol Žemė besiraivanti žaroj krūtim maitina paukštį,
kol nyra pilkapių kardai oranžiniais kardeliais,
šlamučio žiedas apkabina dievo kaklą ir į dangų mėto
dūšias žolynų tarsi vėją kylantį į dangų baugščiai
dar miegančios gamtos, kuri kadien iš naujo kelias.