dvylika

rugsėjis

žalia arbata
ir dangus vakarėja
arbatos puodelyje
tvenkiny ratais
žuvis

mintis išmaišau
dygsniuotos eilės
ašakom
iš debesies lopo
į puodelio dugną

nuo durų duriantys
rankų šešėliai
tamsžalio rūko
kvėpavime
neįžiūriu tavęs

nuo stalo krinta lėkštės
didelės šuniuko akys
sudūžta
į kraštus puodelio
mano žvilgsnis

danguje žvynuotam
neatsisukdamas
šiek tiek garsiau už tylą
nuo peleko rasą
laka katinas

sidabro šaukšteliu
papliaukšt
žuvis sidabro
peiliu per širdį
durų trinksmas

rakina vazoj gėlę
pakreipęs galvą
amteli
į vasaros anemiją
rugsėjis

spalis

nuo vakaro lietus
per smilgą čiuožia
kol pasisėja
balose mėnuliai

kirstuko šliūžė
grūdą su savim
į šuns nasrus nusitempia

šaltukas spalio
miaukteli į baltą ložę
nuo akmenų šarmotų slys

ta gėliška spalva
nuo rūbų iš akių
kai išgyvent turi

kaip žuvys tvenkiny
nors laisvos
laisvėje bevalės

prie parduotuvės
žuvį atvežė antai
dėžėj su spaliais

su spalio ašakom
kaip jas išrinkt
gal tu
žinai

lapkritis

gėla kauleliams
paukščių pasilikusių
kai lietkrytys

šarangė
iš pasuolės
varnų plunksnomis
meniu užrašo

sušyla paukštis
glėbyje

tik paskutinį mirksnį
šviesos blyksteli
pro žalią uždangą

išlis ar neišlis
ruduo
gyvybę

gruodis

naujųjų metų
batų
graužt atbilda
gruodas

kairėj po rudą
dešinėj auliniai
į viršų padais
prirašytais

neatplėštų laiškų
žiemos aitrumo
smilkesio nuo židinio
nuo malkos šast

šuniukas apkabina
kvėpavimu
mane ir katiną
miauklys nenori pasakos

prieš miegą
juos apkloju
raštuoto pledo
šnabždesiu

sausis

varvekliais kailis
lyg pro grotas 
nušalusi šaka jazmino

skalikas gruodžio
pralaimėjęs sausiui
partiją
lojimo

dubenėlį
be turinio
vis sergantis ir sergintis
pasaulį visą
šuo sarginis

toks ištikimas
katino
mosuojančio panosėj
pieno buteliu tuščiu

baudžiauninkas
vidužiemy
po užraktu

vasaris

estetas
iš bolonijos bišonas
varveklių siaubas
staugia
liečiamas

pagąsdintas virsmu
prabėga pro
nesupratingą katiną
be pirštinių

kai ūsais velka žiemą
nuo namų
į ten

kur dar sustingusi
žalia

kovas

prie slenksčio
vis lekuoja
nosimi duris užvarsto

skersvėjai
o sėklos nuo liežuvio
į dirvožemį

ir neapkarsta
nei kovo atlydys
nei kūno

kai jau atleidžiam viską
ir vieni kitiems
ir gėlės būna

geltoni švyturiai
žiedadulkių
į šuns nosytę

vėl atsinaujinusiame
žiedspindy
pavasari apčy

po mūsų kojomis
nukritęs
tyčia

balandis

iš džiaugsmo ratais
šuo išskleidęs letenas
lyg debesis

išlyja pumpurus
nuo letenų nupurto
svaigulius matai

kad krinta ne vanduo
žmogeliai
dievo putrai nes

į dubenį išlis skalsa
sodinami daigai

ir mes

gegužė

ant rankų įraudusių
mažas šunelis

išsigandęs kamanių lizdo
inkščia

viena ant akmens
kaip garstyčia
nuo vėjo
pakyla eikš čia

kodėl ne kartu
inkš tu be tavęs
ankštame pavasary

tyčia tu
vasarėjantis
vėjau

birželis

katinas
braškių tuneliu
išdidžiai kaip pridera

karštą vasarą
prieš
ridendamas

šiltnamio katakombomis
raudoną
madam pompadur

prausiasi
o po to įsikuičia
į obels peniuarą

liepa

medyje nagų žymės
įvijo
šuo šioks anoks

apvijo
liepžiedžiais ir pažadais
nevogti maisto

žiedai vienadieniai
ir whiskas
taip greitai pradingsta

dubenėlio dugne
saulė mirksi iš troškulio
tu ščia

nėra šeimininko
matyt švenčia

vidurvasarį

rugpjūtis

gerai kai yra
ką pjauti
kai yra dalgis
arba žoliapjovė

gėlė ir krūmas
kutenantys nosį

miaukt
ar sulot

garsiai
kad vasara kiltų
gėlių sarafano bure

ir niekada nesibaigtų
visaaprėpiantis žvilgsnis
pievoj pulsuojančioj

pasaka
su tavimi