Žirgeliai

Ten pamiškėj prie upės laumė žirgelį kausto
Muistos arklys medinis metų raukšles išvaręs
Vaiko veide kai lopšį stumia srovėn ant plausto
Ten kur vanduo toks grynas o drabužėliai švarūs

Šviečia baltai iš tolo tarsi žiedai lelijų
Pilnatys naktį skleidžias kaip kurtizanės blyškios
Akys tamsoj pripranta ir jos gelmių nebijo
Alma skaidrus šaltinis iš nevilties ištryškęs

Tiesiai iš kairio delno kur virė virė košę
Lygiai visiems dalijo – vėlgi kažkam neliko
Rankos rūke paklysta sako iš visko lošia
Gilėm širdim ir kryžiais iš svetimų dalykų

Gilėm ir kryžiais dvelkia rūkas nuo kapinynų
Širdys taip pat ir būgnai tarsi pamišę daužos
Apsamanoję luitai jau net vardų nežino
Gęsta vynu užpiltas dvasių naktinis laužas

Ten pamiškėj prie upės laumė žirgelį kausto
Kamanos auksu žvilga – nosį nusibalnoji 
Tik ryšulėlis baltas supas srovėj ant plausto
Laukiu prie kito kranto tol kol atplauks manoji