ant kranto

kol stingsta kopų žolė ir miesto maketas
supurtytas sninga kaip suvenyrinis rutulys –
galimos pilnatvės žemė,
jie ant kranto apsikabinę stebi jūrą

kalbasi tylėdami
apie daugialypius savo pasaulius,
nuolat pripildomus
tikėjimo ir meilės vandeniu

stiprūs kaip uolose iškalti žvėrys,
birūs kaip smėlis,
naivūs kaip drugeliai,
pasiekiami varlės liežuvio

lengvi kaip baltos debesų lamos,
sunkūs švinu apkaustytais rūpesčiais,
didelės jų akys – realybės matrica,
kai žvelgia į tolius

jie sėdasi ant išplauto balto akmens,
balti kaip kalkakmeniai,
jų rankos trupa viena ant kitos
nuo pradžios puslapio

jie rašo smėlyje kilpas,
plunksnas žieduotų paukščių,
kurie neskrenda paleisti,
tad paryškina punktyrais kelius

jų delnuose – biblija,
trūksta paskutinės raidės
iš pranašų malonės skyriaus,
iš plunksnos užausyje 

po jų kojomis kardas,
rėžiančiom kriauklėm aplipę ašmenys,
jo pėdos dengia basas jos pėdas,
jie dalinasi vynuoge

pirkę vieną paplūdimyje,
nusipirko visą paplūdimį,
kai jūra išplovė akmenis  
jais užsiklojo

apvertę rutulį stebi
kaip nužengia saulės medūza,  
sunkiu lietpalčiu leidžiasi
vartydama saulėtekius

jie kalbasi apie išgyvenimą ant bangos,
atspindinčios dangų,
ir kaip supilti visas silpnybes
į vieną indą

jų lūpos taria vis kitus vardus
vis kitomis kalbomis,
valiūkiškai kartojasi priebalsiai,
kai nežiūri vienas į kitą

kai nusibosta kalbėtis,
jie pasirinktinai virsta kitais,
išmoksta medūzos pamokas,
žudosi žaisdami realybę

paprastai tada gęsta saulė,
įkypai akimis jie apverčia valtį 
ir siunčia raudonam dangui
bučiniais smilkstantį laišką