Veido bruožų neatmenu

Rugsėjo vakarų gelsvumas
kaip iš Rubliovo ikonų

kur šviesa ten yra ir šešėlių
ir šešėlių tik ten kur šviesos

blunkančios saulės trynys paauksuojantis
voratinklių vualius
juos pakėlus
skimbčioja lūpų žalsvi užtrauktukai

dabar galite pasakyti pa

detonuoti visus sprogstamuosius priebalsius

kol sausakimšas autobusas rieda
ir jauna filologė ant kelių laiko knygas
savo mirtininkės kuprinėj
su nekaltu hello kitty abrozdėliu

jos antakiai juodi
juodame lietuje permirkę kregždžių sparnai
apvalainų akinukų dioptrijos didina nuostabą

akys sklidinos miesto šviesų
jos mirtininkės kuprinėj fonetikos vadovėliai
ir Rilkės rinktinė
indelis veganiškų sumuštinių

tai aš permatau kiaurai
per formą kiaurai jos turinį

kuo šilčiau apsirengusios moterys
tuo daugiau primityvistinio nuogumo jose
reikiamai pozai sudėtos neskustos kojos
ir kašmyru kvepiančios pažastys

štai ji lėtai
permeta koją viena ant kitos

perkeičia padėtį
perkeičia visą mane

akimirką išvystu neskustą trikampėlį
šviežius atolus švendrynus
siūruojančius šiltoje drėgmėje

jos bambos dauba kaip Šeolo
duobė požemio pasaulis
kapas prapultis tyla
Belialo srautas
tamsos karalystė

su įsegtu sidabro auskaru

ji čia pat o kartu taip toli
kad tenka grįžti į laikus

kai kelias buvo matuojamas dienomis
savaitėmis mėnesiais

jok devynerius mėnesius
skrosk trejų devynerių marių vandenis
apžergęs jūrų arkliuką

mintis apie ją kaitina galvą
mintis karšta bulvės lupena
ji neriasi pastirusiose rankose
už aprasojusio lango artėja
šalčiu alsuojantis metalo laužas

prie kurio šildo savo virpančias plaštakas
pagonių ir nekrikštų vėlės

kitoj stotelėj išlipsiu
į rudens prieblandą
į savąjį limbą

kur šešėliai ir vėjas verčiantis skėčius
į priešingą pusę

aš gailėsiuosi nuodėmių 
kurių padaryti nespėjau

aš gailėsiuosi nuodėmių kurių nepadariau

žinau kad niekada neatminsiu jos veido
ir josios ir visų jų veidų

vietoj jų užtapytas didžiulis sunokęs
Magritt’ės obuolys
lyg žalčio pirmasis
pasiūlymas