Brandina sodo vaisius laiko gilios marios,
nusvyra laikrodžio rodyklės vario sruogom,
vilioja vakarą naktis langines atidarius
prinokusiom lyg vakarinė Saulė uogom.
Putoja kraujo upės užtvenktos kateteriais,
žvėries vardu pašauktą skausmą dalini,
ir šiaušias ežeras prieš krantą ajerų šeriais
kai vėtra daužo dangų trapų ir stiklinį.
Ir šoka žvaigždės žolėje žali žvangučiai,
šakų pirštukai deivių deimantus dalija,
šalti lašai jau atiduoti žemei ir mažučiai
vėl vėlų vakarą tarp lapų slepia – lyja.