rudens serenada

skaidraus geltonio plazdėjime
šoka mirštantys lapai paskutinį tango
gula ant žemės grįždami į motinos įsčias
vėl atgims pavasario žole
pėdas basas šildys

supynėse prinokusio ilgesio
vėstančiais saulės spinduliais
ruduo groja serenadą javaplaukei vasarėlei
nusivijusiai vėjavaikį pavasarį

laukimu apsamanojo vėjų nugairintas akmuo
vienišius svajojo apie bobų vasaros bučinį
nes šaltas kūnas slėpė karštą širdį

laša praradimo apmaudas šermukšnio raudoniu
į jauno upės vingio glėbį kuris
skalauja jo liūdesį ir gaiviai čiurlena
guosdamas
ei, ji sugrįš ---

--- net paliesta šalnos
auksiniais sparnais
sklando viltis