Nostalgija

***   
Drauguži, meni tuos skylėtus sandalus,
nubrozdintais keliais, trumpikėm plačiom..
  Ant forminės duonos cukraus kristalus –
  išprašytą iš mamos, arba paslapčiom...

Pirštinaites meni, - ant gumelių pakibę,
ir tos jau atspurę, iš kelnių senų.
  Ar tuos diafilmus, - tokie suraižyti,
  bet visgi spalvoti, kaip buvo šaunu.

Jauni kaip šypsojosi mūsų tėveliai,
„Ereliukas“, koks dviratis, nėra lygių.
  Kaip mokykloje siausdavom ir po paraliais,
  o kam tu tampydavai ją už kasų?

Tą pirmąjį žygį su palapinėm, -
kurie buvo metai, prisiminti sunku.
  Kaip paslaptį išdavei, ją pabučiavęs.
  Gitarą prie laužo... taip aiškiai menu.

Kiek metų, drauguži, kilometrų skiria,
o gitara dulkėta, ant sienos viena.
  Pasiilgusi bitlų, rokenrolo motyvų,
    juk buvo dainoms ir naktis per trumpa.

Dar sako, kad buvo sunki tai vaikystė,
laimingesnių nebūna, sutiksi ir tu.
  Naujuosius sutikti kartu vis norėjom,
... o spyglių vėl prikrito ties tavo kapu...

***