Šitas vanduo yra užsimiršimas

O danguje raudonos triušio akys – į jas vis žvelgia einantys į mirtį 
Balčiausiais rūbais apsirėdę žmonės tokie linksmi tarytumei į šventę 
Didžiausias skausmas – įsidurt į rožę – tikėtis naiviai – jau neteks patirti 
Spygliais į vidų augančio rožyno kurį kadais turėjome ištverti 

Mes plaukėme į nesamąjį laiką girdėjome – paviršium slysta plaustas 
Kai reversai ir aversai monetų Charono delnuose vienodai blizga 
Ne vieną sykį rodos kelio klausiau ir pats buvau ne vieną sykį klaustas 
Kodėl vanduo yra užsimiršimas ar jo tėkmė tikrai nuplauna viską 

Dabar gali tiesiog save pamiršti ir išsiliet į tą plačią upę 
Kur žodžiai kyla tarsi burbuliukai kur niekas vis dar kalbas apie nieką 
Kaip seno namo laikrodžio švytuoklės ant nendrių supas laumžirgiai nutūpę 
Ir šitaip lengva vienąsyk išeiti – dangus sunkesnis tiems kas vis dar lieka 

Kurie dar skaito rožinį rožyną – spygliuotą vielą kregždės jau nukirpo 
Ir mes artėjam link kelionės ten kur nuodingas rūkas išsisklaido 
Sudaužęs vardą generolo Vėtros prakeikęs tarsi Judą Kazį Škirpą 
Nieks nebežiūri į vandens paviršių nes bijo atspindėto savo veido 

O kas tenai – tik nuodėmės tik dėmės į delną mėnesieną įsikišęs 
Charonas žvelgia blizgančiom akutėm po kojomis vanduo švarus ir gėlas 
Baltais drabužiais pasipuošę žmonės – jų žemėj tęsias užsakytos mišios 
Jie kuždasi ir tyliai klausinėja – už kiek parduodat mirusiųjų sielas  

Ir medžiai gaudžia rudenio vargonais ir savo saujom vandenis vėl semia 
Už drumstą dūšią numeta varioką už kiek tyresnę dar ir dar po grašį 
Kol pats vanduo galop savim paspringsta kol plaustas vėl atsiremia į žemę 
Vėl rašome eiles ant lėkšto kranto taip kaip ir eilės mus kadais parašė