Nesibaigianti sakmė apie mokytoją Vitoldą Švickį

Nepatikėsit
Dvidešimtojo amžiaus n taisiais
Ramiu veidu mokiniams perskaityt Brazdžionį
Reikėjo būt drąsiam
Neriančiu į verpetą
Lipančiu į Katedros kalną
Kur kitas mokytojas
Registruoja šventoriaus pionierius

Keturiasdešimt penkerius metus
Seniausioje miesto gimnazijoj
Mokyti lietuvių kalbos taip
Kad visam laikui
Taip kad nė viens mokinys neišduotų
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –
Akinių stiklai blykčioja
Kaip lazeriai
Pjausto geležinę uždangą

Mens sana in corpore sano
Keistai asketiškumas žavi

Miesto pamatai
Lig Lietuvos Didžios Kunigaikštystės
Aikštėse gimnazijoje sielų buveinės
Požeminių upeliūkščių skalaujamos
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –  –
Ko neleidai griauti
Tebenarplioju mokytojau
Tavo paslaptį...

2019-04-30