numirusių valdovų lūpų vėsą. alsavimą į nugarą pajutęs
iš protėviu akiduobių tik molį tik juodžemį aštriais nagais išgremžus
papirusais iš mirusiųjų rūmų šlamėti ima amžinas rugpjūtis
pilni vežimai gelsvo šieno kvepia kad patiki – ateina aukso amžius
nors burnoje aitrus tabako kvapas ir vėjui pučiant jaučias kraujo skonis
sunku skaičiuoti savo amžinybę jau gimusiam su bilietu į mirtį
iš didelių milžinkapių prikelti senolį vieną bandantis Maironis
jau pats seniai milžinkapiuos atgulęs jau pats seniai ir milžinu pavirtęs
kol vis bandau įkalt į lapą žodį užlinksta vinys ir nelimpa niekas
eilėraštis ne žodžiais užrašytas į veidą tau ne akmeniu atskrieja
pageltusioj alėjoj šiugžda lapai lyg vaikščiočiau tarp knygų bibliotekos
ir mano rudeninį pamišimą suprastų tik labai įsimylėję
žvelgią į savo atspindžius paviršiuj – jiems ežerai – akiduobės prilytos
jiems žvaigždės tik spaliukiški medaliai kurie atrodo blizgūs tik iš šono
šitam gražiam krašte kur vietoj žodžių pro smilkinį praskrieja vien tik plytos
jas tempiame glėbiais į vieną krūvą kad būtų atstatytas Babilonas
ir taip praeina šimtmečiai ir eros ir erosas kaip eteris garuoja
kad kyla bokštas bet žinai vis viena – nieks nesupras kas buvo pasakyta
čia viskas ỹra kaip megztinių raštai kol supranti ir pats jau viena koja
esi kapuos iš mirusiųjų žodžių iš vieno grabo peržengęs į kitą