Lyg nebūtume

mane trikdo ne kūno bet švytintis sielų nuogumas
kuris skrodžia aštriau negu žvilgsnio ašmuo pagaląstas
nuplukdytos valtelės – kaip moterys. aš jas atstūmęs
patenku į save į pakrikusios sąmonės spąstus

ir ištrūkt negaliu o galbūt ir visai to nenoriu
vėl blaškaus pats savy tarsi vėjo vairuojama valtis
koks lengvumas akmens ir koks plunksnos nežemiškas svoris
kai atrodo ne tavo jėgoms tą sunkumą pakelti

bet vis viena keli ir jauti – už tave irgi kelia
už lengvybę būties lyg peiliu rėžia ilgąjį tostą
bet ne ragą keli pilną vyno tik vieną ragelį
sako skambina tiems kam naktinė tyla nusibosta

žiba žodžiai tamsoj taip nelyg vabalai švento jono
tobuliausiu rimu kuris mūsų visatoje dera
ir užgimsta daina iš voratinklių audinio plono
vis dar virpančio vėjy lyg Lorca paimtų gitarą

ir skambėtų fone prie nakty įsidūkusio laužo
ašarojančios akys ieškotų bent žvilgsnio pro dūmus
aštrūs smūgiai lietaus kurie viską aplinkui išdaužo
tačiau nieks neištrins tos laukimo žymės iš veidų mūs

mes pripratę prieš srovę irkluoti ir eiti prieš vėją
kai namuos tolimuos languose laukia žibantys kryžiai
mes sugrįžtam atgal lyg nebūtume niekur išėję
ir pradingstam rūke lyg nebūtume niekad sugrįžę