Žodžių žeismas

Nutolęs gal per sprindį nuo dangaus
Arti regėjau puolusį ir kritusį
Aš žodžių nesakiau – jie patys ritosi
Kada reikėjo tarti ką svarbaus

Prieš patį lietų arba po lietaus
Regėjau nimbą virš galvos sušvitusį
Aš žodžių nesakiau – jie patys ritosi
Visiems kurie gedės arba puotaus

Man sakė būsi kietas kaip uola
Bet pasimesi Babilono plytose
Aš žodžių nesakiau – jie patys ritosi
Kaip atpirkėjo amžina skola

Kol avinėlį aukai vėl klonuos
Čia viskas kis... ar rasiu nepakitusį
Aš žodžių nesakiau – jie patys ritosi
Į aukštą žolę iš manos burnos

Iš jų išdygo upės ir kalnai
Pakirdo paukščiai žalumos nefrituose
Aš žodžių nesakiau – jie patys ritosi
Išdraskę mano gerklę amžinai

Kai stemplę rėžė deimantų briauna
Gilėjo žaizdos kaip liga išplitusi
Aš žodžių nesakiau – jie patys ritosi
Bet jų nebuvo niekada gana

Dabar kaip nebylys aš gyvenu
Sustingęs uolose jų stalagmituose
Tyliu tačiau tie žodžiai patys ritasi
Kaip angys iš kertinių akmenų