Nebijau tavo griaustinio –
jis primena, kad tu – tveriantis.
Vakarais lūpų škvalas
išlukštena mane, tarsi riešutą.
Nebijau tavo skeveldrų,
jos primena man vitražus –
taip matau tave margą,
su visais atspindžiais, kitapus saulės.
Rytais pasitinkam ją susikibę,
tarp kopų lininių –
randu jose tavo delną,
jo upių intakai užpildo manuosius.
Gulėčiau tose kopose iki sutemų,
net jei audros įsiveržtų į mūsų vagas –
paženklinsiu tavo raktikaulį,
kad pažintų mus ir po šimtmečių.
Žiūrėsim į stichijas susikabinę,
po lininėm palapinių kepurėm –
basi, visa tveriantys,
liksim šimtmečius.
2019 06 27