Užmerkus akis
pasaulis atrodo ryškesnis –
begalinis laukų geltonumas
kaip iš senovinių nuotraukų
nuotrupų laikračių
kai vėjy šiurena
tarytum šnabždėtų ir klaustų
ką many tu pasėjai, o broli
tu rugius nokinai
o tuo tarpu aš sėjau bedugnę
naktimis tik žvaigždynų
sunokusios varpos siūravo
virš mūsų
bedugnė virš mūsų tas laukas
virš mūsų
šitie veidrodiniai paviršiai kurias
tenka slysti
ir karčiąja sėklą nurijusi žemė augina
tave nuo pradžių
vėl iš naujo
nes ne toks koks turėjai
išaugai