Laikračiai

Užmerkus akis
pasaulis atrodo ryškesnis –

begalinis laukų geltonumas
kaip iš senovinių nuotraukų
nuotrupų laikračių

kai vėjy šiurena
tarytum šnabždėtų ir klaustų

ką many tu pasėjai, o broli

tu rugius nokinai
o tuo tarpu aš sėjau bedugnę

naktimis tik žvaigždynų
sunokusios varpos siūravo

virš mūsų
bedugnė virš mūsų tas laukas
virš mūsų

šitie veidrodiniai paviršiai kurias
tenka slysti

ir karčiąja sėklą nurijusi žemė augina
tave nuo pradžių
vėl iš naujo

nes  ne toks koks turėjai
išaugai