apie drugelių keliones pėsčiomis

žiūriu kaip keliauja drugelių vilkstinė
sunkūs sparnai neša namus ir vandenį

kažkas pasakė nemokat skraidyti

eina alkūnėm krūtimis kakta
įsikuria plaukuose pro juos vėjas
laisvė kaip jaukas

neatidarai lango ar tai teisinga

pražysta tavo galva plazdena antakiuose
drugeliai karuselėmis neišklysta
iš kokonų skilimo lauko

bandymas skristi ratu žiūrisi jaukiai

kai miegi jie apkloja baltomis įkapėmis
tyliai iškelia ant trapių sparnų

apgaulingas jaukumas mirštant

nebežinai ar esi gyvas ar tai palaima
būt virš savęs nes jie išnešioja svorį
materialumą po trupinį

palaiminti nežinantys kada

žengti žingsnį su vilkstine ir atsisukti
į baltą drugelį ant rankos