Akmeninis

Nakties ranka per plaukus vėl nuslydo
Klavišais bėgo lyg lietus žeme
Lygaus dangaus blizgus paviršius skydo
Baugus Medūzos atspindys jame

Taip popierius nuo žvilgsnio akmenėja
Ir tenka káltu vėl žodžius tašyt
Prie stalo tik suvargus mūza Klėja
Seniai jau į save nepanaši

Trumpi kairiniai vasariški vėjai
Kuriuos ji spraudžia į tavas rankas
Gali manyt nors ir nenugalėjai
Žiedais neužpustys ir neužkas

To skambesio kuris per kūną sklinda
Iš tos šviesos kurion dabar eini
Kad ji akis pripildytų kaip indą
Ir išskaptuotų vardą akmeny

Be jokio ak – pavargusio nuo meno
Poetų akmeizmo giminės
Negali mirti tas kas negyveno
Kas akmeninis – nesuakmenės

Ir nepavirsi dar į žemės grumstą
Jei apie žemę žemiškai mąstai
Akmuo pats nuo savęs per greit apsunksta
Ir ima irti laiko pamatai

Šventyklą savo rankomis suskaldai
„Kasdien suduždamas“ bet tik dėl to kilnus
Kai šaltos rankos ima glaustis maldai
Širdis nurieda tiesiai į kulnus