ratu

verčiasi kūliais ežiai,
audros nugara – adatynas
prismeigti drugeliai
iš juodo debesies baltuoja
lazerio srove žemę raikanti
žaibo uodega

užsimerkiu prieš šviesą

meldžiasi vėjo parklupdytos
aukštaūgės smilgos
keista – kraujas ant lūpų
po veganiško kokteilio
prieš pasirodymą ant lauko podiumo
iki virpančio danieliaus šnervių

diena tik prasideda

medžių kapišonuose
raudoni debesys
rytas prie susivėlusio ežero
klykaujant miškui prikelia kėkštą
debesų perkusija
išsukinėjanti medžių sąnarius

saulė kažkur už tamsos

upės krantai mėlyni
nukramtyti valiūkiško vėjo
debesys po lietaus atskilę
susirūpinę laumžirgiai
sparneliais ritina akmenis
užtvankai netvarkingų minčių

kaip jas susirinkti kai vėjas

oda lietaus subadyta
apsikabinusių obelų
besidalinančių rasos lašu
pluša drugelis
sparnais vaikydamas debesį
už permatomos širmos

kojom į ryto debesis
rankom į pieva lekiančius traukinius

tyli lyg nuotrauka
sustingusi metų vilkstinė
antkapis kalno viršūnėj
šaižiai suklinka akimirka
pirmas sprogdins saulėtekį
kokonas drugelio

ratu ir iš naujo

plyšta sparnai pusiau
pro saulės užuolaidų vualį
kas sekundę diena ir metai
ir viskas jau vakar
į auštančią dieną
tilstančiais gegužio akordais