Vėlinas sutemos, tykiai už lango nulyja,
Prausiasi kregždės, o žemuogės noksta delne,
Tau pažadėjau šiąnakt dovanoti leliją,
Kai švelniai nuraudus, ir vėl pasakysiu — eime.
Sirpstantis rytas, išvaikščiotos rasos už lango,
Žiba karoliais nauja vasarinė diena,
Baltos svajonės išblyškusią lemtį aplanko,
Aš pasiklydus už svetimo kalno viena.
Vėlei tikėjom, kad skrisim lyg paukščiai į dangų,
Vėjy lingavo pilki karavanai dausų,
Svetimas veidas išdyla už praviro lango,
Ištariu tylai ir užmirštai dienai — baisu.
Užmirštai dienai vilionės, nostalgiškos godos,
Šiurpsta vėl oda ir prakaito gerias lašai,
Taip pragaištinga man meilė viliokė atrodo,
Aukuruos ugnį uždegti ir saugok prašai.
Tai mano poezija, mano... Ir aš jos neišduosiu. Daug minčių, atsiminimų, daug gražumos moteryje, o, vadinasi, ir praeityje, kuri mums pyragų nekepė. Užtat iki šiol delnai "mazoliais" apaugę.