Adonis (Iš dienoraščio užrašų)

Užvakar per pažinčių svetainę susipažinau su labai mielu vaikinu Adoniu. Kiek atmenu, buvo toks mitologinis veikėjas – vyriško grožio simbolis. Pas finikiečius Adonis tai augimo ir vegetacijos dievas. Gal ir jis toks pats? Nusprendžiau, tęsiu pažintį. Reikia geriau suprasti žmogų.
Kai šiandien papasakojau savo draugei, pasijuokė iš manęs. Paklausė, ar nematau, kad jis gerokai priplaukęs, įspėjo – saugokis, juk tai grynas psichas.
Nesinori man tikėti. Gal iš pavydo? Juk neturi jokio berno!
Prabėgo beveik trys savaitės po mūsų bendravimo. Per mūsų pirmą gyvą pasimatymą vaikinas pasipūtusiu veidu prisistatė pilnu vardu – Adonis fon Chirma. Kilo mintis – įdomu, kokios gi tautybės, iš kur kilęs? Jeigu“fon“, tai rodo aukštą kilmę. Reikia pasitempti. Juk ir aš ne iš kelmo spirta, iš senosios Kaukazo kunigaikščių giminės. Manau, tai mus riš, surasime bendrą kalbą. Labai įdomu.
Supo mus šiltas vakaras, abu po darbų, todėl pasiūliau pasivaikščioti parko takeliais ir po apleistą sodą. Juk toks nuostabus pavasaris! Sutiko, bet pastebėjau kaip susiraukė kakta, nors  nieko nepasakė.
Einam išmintu taku, byra apleistų obelaičių žiedlapiai, bandau kalbinti. Pasirinkau temą apie literatūrą. Draugė man sakė, kad jis poetas. Apsidžiaugiau. Ir dar poetas... Reiškia žmogus jautrus, mąstantis, kūrybingas. Gal lyrikas? Juk mums, moterims taip reikia švelnumo, dėmesio... Kad ir būtų negražus ir dirbtų bet kokį darbą, šitoks ilgam išlieka širdyje. Gal tai svajonių vaikinas?
Eina mano naujasis draugužis, rankos kišenėse, kažką maigo, lūpų kampučiuose renkasi seilės. Paskui tylėdamas ištiesė man ranką, ištraukdamas iš tos pačios kišenės šiltų saldainių saują.
Keistas kvapas. Nesiryžau dėti į burną. Kažko nukratė. Kalba visai nesirišo. Dar pavaikščiojom pusvalandį ir Adonis pasiūlė eiti pas jį gerti arbatos, ramiai paaiškino, kad šiandieną labai pavargęs, mat dirba prie konvejerio.
– Tai ko nevalgai saldainių? Aš jas pakuoju, dirbu konditerijos fabrike.
–Man per saldu valgyti vienus, norėčiau užsigerti, – pasakiau, nes labai norėjau apžiūrėti jo būstą. Tikrai man nieko negalės padaryti. Juk apsidraudusi – nešiojuosi su savimi apsigynimui nuo „gerųjų bernų“ purškiklį. Bus netikėtumas draugužiui, jeigu kas.
Apsidžiaugė mano „grožio“ etalonas, griebė už rankos ir greitu žingsniu pajudėjom namų link.
Netoli buvo jo buveinė. Namas kaip namas, kiek aptriušęs. Sakė pirmame aukšte... Žiūriu į langus ir bandau atspėti, kuris?
– Gal šitas? – paklausiau.
– Ne e e...
– Tai gal šitas? – išgirdau vėl tą patį mekenimą... Liko paskutinis langas, užtiestas kažkokiu rausvu išblukusiu, skylėtu skuduru. – Nejaugi...
Mane nukratė, bet nusprendžiau eiti iki galo. Ir ką gi? Ogi atsivėrė durys ir pajutau įvairius kvapus. Rankos automatiškai susispaudė, laikydamos paruoštą „gerąją“ apsaugą – purkštuką.
Ant stalo gulėjo lėkštė tų pačių saldainių (tik jau atvėsę), sauja prarūgusių obuolių griaužtų, kurie skleidė nemalonų kvapą. Prie lovos ant grindų mėtėsi saldainių popierėliai ir gabalėliai duonos plutų bei trupinių. Nepaklotoje lovoje po atmestu pledu kažkas sujudėjo. Pagalvojau, gal mielas katinėlis?...
O mano atrastasis Adonis puolė mane bučiuoti seilėtomis lūpomis ir vis siūlė prisėsti ant lovos, mat prie stalo stovėjo tik viena patrinta kėdė. Paskui jau neįkalbinėdamas stumtelėjo į patalus. Kažkas gailiai sucypė ir iš po užtiesalo iššoko mano mintyse sukurtas mielas mažytis katinėlis – didžioji žiurkė!
Pakraupau, bandžiau atstumti užpuolusį poetą, bet neužteko jėgų. Prisiminiau, geriausia gynyba –pirštais spausti akis, mat į tarpkojį spirti negalėjau, buvo užspaustos kojos.
Puikus efektas! Pavyko. Pasigriebiau numestą rankinuką ir kartu su naująja drauge – žiurke, išbėgome į koridorių...
Paskui prasidėjo naujas etapas. Sužinojau ir išgirdau tiek daug naujo iš „aukštuomenės“ atstovo: keiksmažodžių, pravardžių ir grasinimų... tik pradžioje nesupratau vieno:
– Ant tavęs užsiundysiu visus savo klonus, sužlugdysiu tave...
Neišsigandau. Tik pagalvojau, gal čia ištrauka iš fantastinio romano? Tegul rašo, man nei šilta, nei šalta.
Praėjo kuris laikas, bet žinutės iki šios dienos nepaliauja plaukti. Man ir viskas man, šitiek dėmesio... Nė vienas dar tiek neskyrė... Supratau iš „ aukštuomenės“ ...
Laukiu naujo fantastinio romano „ Bepročio užrašai“ (siūlau vyriško grožio etalonui Adoniui tokį pavadinimą.).
Labai laukiu. Gal ir man susikurti klonus? Parašyčiau ir aš romaną...