žeme esi narvas pilnas plėšrių paukščių
laikai pėdą tarp pravertų grotuotų durelių
nė vieno neišleisdama prieš bitės pabudimą
skausmas kausto kertant snapams kai nusisuki
išleist savo mintis apie užgriūvantį grifų plakimąsį
kai istorijos vadovėlis supurto žemę o ją besupantys
oro sluoksniai kaunasi monetų skambesiu ir mėtymusi
per tiltą žodžių arbaletais ažūrinių turėklų rankų persukimu
joms tiesiantis link viena kitos išrenki akimis dienų trombus ir
atidarai duris kai čia pat įėjimas išėjimas ir nugara nusidažo rau...
donas maestro skriestuvais diriguodamas
tavo tinklainę riša iš jaguaro kailio dryženų ir
grifo plunksnų lauką kuriame blefuoja tvariniai
palaimingą tarpusavio buvimą kai tau sako kad visi
žmonės yra grifai ir jaguarai tu nenusisuki o parodai
kur jiems atsigerti nes žeme esi minčių baseinas pilnas
spalvingų tvarinių ir jaguarai tavo krantus blizgina švelniu
kailiu jie laka gyvenimo kokteilį pro šiaudą filtruodami viską
kas per daug žolė kas netinka jaguaro dantims o žemės iltiniai
medžiai supurto gležnus paukščius besipešančius dėl rasos lašelio
skvarbios tavo akys regi taurę skaidrų pasaulį
jį viena ranka pildai keistuoliais aketiškam būviui
kita išlieji reiklius maniusius kad tik pilnas baseinas
atitinka dangaus pasvirimą kreipiantis buvimui į lietų
tavo narve paukščiai atranda vandens indus prie durelių
jie nebando skristi prisitaikę prie realybės o tavo taurė pati
pildosi kas dieną lyg filtras kai semi skaidrumą į savo tinklainę
žeme kai tau pabosta daiktų ir faunos personifikacija
tu lengvai apsuki popieriaus lapą ir viską lengvai perrašai
jaguarą į saulės blikus ant veido grifo žvilgsnį į mažus inkilus
tada lankstaisi popierinę kepurę pagal tėvų ir origami taisykles
patikima eiseina vitrinose teikia šešėlį kuriame ilsiesi ir nesvarbu
ar narvas pilnas paukščių ar taurės šonus laižo jaguaro palikuonys