Vieno ryto impresija

prasikaltusios
saulės migdomi
mes du tokie
katinai

leidžiam
dar vienam
pavasariui
lyg niekur nieko
ramiai sau
patekėti virš
ežero

klausomės
kaip nuogus
kojų tarpupirščius
glosto vėjas
toks šiltas laukinis
atbėgęs nuo
eglių viršūnių

tirštas
ievų kvapas
dusliai varva aplink
kažkodėl
jam šypsaisi
lyg viską
laimėjusi deivė

tą akimirką baigias
Makonde lietus
stingdamas
lyg žalias rašalas
po sūriu medum
išrasojusia
tavo nugaros oda

ir tyliai pajuntam
kutenančios
mūsų padus
žolės amžinumą