***

Juoda pantera, apglėbusi dykumą, kvėpuoja smėlynais,
iškyla virš smėlio audros lyg kondensuotų minčių debesis,
išsilyja juodom saulėm, druskos kristalais veidu.

Sūrus smėlis sugeria baltus akių ežerus, kuriuose
ilsinam pėdas po ilgos kelionės, judindami kojų pirštus,
jais žaidžia žuvelės, žvaigždes matuojasi.

Sūrias tavo lūpas jaučiu delnais, kuriuos bučiuoji
paskutinės sekundės dykumoj, piešdamas smėlio paveikslus –
siurrealistinius užmojus – kaip tolimą miražą.

Prieš juodai panterai įkvepiant savo pėdas ir suriaumojant
ant viso pasaulio kaip laikino galaktikos iškyšulio,
stipriai apsikabiname ir nieko aplink negirdėti.

Rankos jungia ežerus, kurių niekada nebuvo, kol smėlis
dar buvo po kojom, o šiandien, prieš milijoną metų paliktos mintys
sprogdina debesis – po kojomis besiritančius piramidžių maketais.

Suspaudžiu rankom debesį – juodąją panterą, ligi kraujo
dantimis įsikibusią nežinią, tavo gomuriu nutekančius klausimus,
kurie prikelia mažą žolę – išaugantį iš akių spindesį.

Suglaudžiam galvas po skėčiu, alina saulė ir nauji keliai
delnuose, kuriuos sunku įžiūrėti kaip juodos panteros pėdas,
per širdį dunksinčias, kai kartu užsimerkiam.