Rašyk
Eilės (71786)
Fantastika (2152)
Esė (1687)
Proza (10288)
Vaikams (2486)
Slam (47)
English (1084)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 42 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mano supratimas apie Madeirą apsiribojo vienintele žinute - joje gimė Ronaldo. Viskas. Ronaldo, tai tas, kuris reklamuoja apatinį trikotažą arba, kalbant paprasčiau, Calvin Klain kelnaites. Daugiau man nieko nereikia, futbolas manęs nedomina, tik tiek, kiek tai susiję su to portugalo torsu.

Kai išvykau, aišku, tikėjausi saulėto dangaus, vasariškos šilumos ir maudynių vandenyne. Nesidėjau jokių skėčių, šiltų drabužių ir tik sutuoktinio raginama įsimečiau striukę. Po teisybei tik dėl to, kad per Lietuvą be striukės nevažiuosi. Jau lėktuve nuotaiką sugadino nugirsti pokalbiai, kad visi orų puslapiai nežada aukštesnės nei šešiolika laipsnių temperatūros ištisą savaitę, o lietaus nebus gal tik vieną dieną, kai išvažinėsime. Kokia klaiki ir destruktyvi propaganda, pagalvojau.

Bet vėliau dėmesį sutelkiau į tualetą, nes sėdėjome praktiškai per vieną eilę nuo jo, o aš įsitaisiau prie tako, tad galėjau stebėti visus į jį įeinančius. Mano apmaudui vaikinukas, kurį užfiksavau oro uoste ir kuris sėdėjo per tris eiles už manęs (kartais atsigręždama neva kažką pastebėti, aišku, pirmiausiai pastebėdavau jį, jis porą kartų taipogi praslydo pro mane savo pelengatoriumi arba tiksliau mūsų žiūronai susidurdavo ir staigiai išsiskirdavo), nė karto taip ir nenuėjo nusimyžti (o juk skridome vos ne šešias valandas), velniškai geležinę pūslę buvo nusipirkęs jaunikaitis, tai ne mano antra pusė, kuri lipo ir lipo per mane į tą velnio kruštą kambarėlį. Suprantama ir aš ten ėjau dar ir dėl to, kad tai proga ištyrinėti to nepisto pienburnio veido bruožus, kurie, kaip minėjau, buvo pakenčiami, gal net galėtų pelnyti dvylika balų šimtabalėje sistemoje, taip pat ir šlapinantis pamėginti įsivaizduoti, koks seksas, kokios rūšies ir kokioje pozoje būtų įmanomas tokiame futliare su berniuku iš penktos eilės. Mano vyriškis, žinoma, tam netiktų, per didelė masė, visada jam sakau, mesk tą alų, bet jis verčiau mes mane, nei alų. Jei ne jo pinigai, mesčiau jį, bet praktiškumas geriausia moters savybė.

Kas kita tas vaikigalis. Su juo išeitų tikra gimnastika. Lieknas, neaukštas, užpakalį gali tik įsivaizduoti, nes kaip dabar madinga kelnės, tai yra džinsai nedaug smuktelėję, tipo įjunk vaizduotę, bet, žinoma, tai nebus riebus mėsos gabalas, apžėlęs augmenija, kaip mano senio, greičiausiai tai sniego baltumo du minkšti pusrutuliai, į kuriuos mielai suleistum dantis, kojos grakščios, tiesios, saikingai raumeningos kaip visų jaunikaičių.

Deja, prieš kelionės pabaigą maniškiui ėmė ir atsijungė širdis, galvojau iš pradžių, kad pagaliau liksiu laisva, bet paskui iš karto toptelėjo, durne, taigi tau teks jį atgal temptis, net nepamačius Madeiros ir nesuartėjus su  penkta eile,   jei tai išvis šviečiasi, turiu omeny tą prakeiktą bernelį, be to, kokia gėda, juk ir  penkta eilė  kaip ir kiti sužiuro į mano nelaimėlį, turbūt galvoja visas lėktuvas, kokį čia ligonį ji su savim tamposi. Tuo pačiu ir apie savo piniginę spėjau primesti - o koks labdaros fondas užpildys ją šlamančiais, jei staiga sunašlėsiu? Ne, geriau to nereikia.

Sulėkė tuo tarpu stiuardesės, užpylė vandens, dar kažkiek pamaigė jam papus ir išgelbėjo mano mylimiausiąjį. Aš jam savo ruožtu išrašiau pamokslą apie tai, kad lėktuve reikia ilsėtis, o ne žaisti kažkokius kvailus žaidimus su telefonu penkias valandas. Laimei tuoj nusileidom, paskui dar valandą trenkėmės autobusu per naktinę suknistą Madeirą ligi viešbučio, maniškis vos neapsivėmė, o penkta eilė  su savo merga sėdėjo priešais. Gerai įžiūrėjau ir jį, ir tą jo atradimą. Tikrai, pasakysiu, galėjo susirasti geresnę, nes iš arti jo akcijos ėmė sparčiai kilti, o vaikiškas balselis stačiai vedė mane iš proto ir aš norėjau priglausti jį prie papo ir sušerti motinos pienu, toks jis man atrodė dar vaikas.

Jis buvo apgyvendintas antrame aukšte, aš trečiame, todėl savo puikųjį vardą penktoji eilė galėjo pamiršti, nuo šiol jis vadinsis antras aukštas. Taip ir užmigau su tuo vardu lūpose, nes niekas daugiau net nesikėsino manęs išpisti. Kada tai buvo paskutinį kartą?

Kitą dieną, kaip ir buvo pranašauta, pralijo. Mes, tai yra keturi žmonės - be mudviejų dar viena  bepročių pora, nutaikę momentą kol nelijo, išsivilkome iš viešbučio. Tie bepročiai bent buvo apsirūpinę skėčiais ir neperšlapamais apsiaustais, tikri snobai, o mes išdundėjome be nieko, visiškai, ir po dešimties minučių mus užklupo visiška liūtis. Nei bėgt, nei rėkt. Įlindome į gaisrininkų pastatą, nes vartai buvo atviri, stovėjome tarp raudonų sunkvežimių pusę dienos, bet nestovėsi gi taip visą gyvenimą, tad pasileidome į netoliese esančias grotas, ten sumokėjome po aštuonis eurus, man nusišikt ant pinigų, bet patekome į dar bjauresnę vietą nei lauke - nuo lubų lašėjo už apykaklės, už liemenėlės, net už kelnaičių, kad jį kur bestija, jokios kultūros! bristi teko per balas, po valandos buvau šlapia pasigailėjimo neverta višta, kas tokią pis, o dar gidė kelias valandas pasakojo apie kiekvieno urvo ilgį, šitas 750 metrų, anas trys km ir taip toliau, lyg kažkas būtų ketinęs kuriuo nors leistis iki artimiausio alaus baro. Dar buvau priversta sužinoti, kad Madeira vulkaninės kilmės sala, išnirusi iš vandenyno kaip kokia submarina prieš kažkiek milijonų metų. Gaila neužsirašiau tikslaus skaičiaus. Batai nuėjo šuniui ant subinės. Atrodė lyg būčiau perbridusi jais Atlanto vandenyną. Taip ir pasakiau savo brangiausiajam, bet jis tik išsiviepė ir pasakė, kad išdžius, niekis. Jis turbūt galvojo, kad aš galiu vaikščioti su senais nudrengtais batais, kurie taip ir atrodys po džiovinimo. Jam niekada nešovė mintis, jog mano kojos geriau atrodys basos, nei su tokiomis vyžomis, apskritai, kartais galvoju ir kodėl vyrams neduotas protas, o jie tuo tarpu visur reiškiasi kaip valdytojai, užtai taip šūdinai ir gyvename.

Bendrai tai ta Madeira apšiktai graži. Tuo įsitikinau kitą dieną, iškeliavusi su savo diedu į kažkokius kalnus. Tiksliau tai vadinosi Sao Lorenco, suprask - šv. Lorencas. Prieš tai per pusryčius susidūriau su antru aukštu, buvusiu penkta eile. Jis ruošėsi krautis į lėkštę kažkokį mėsgalį iš bendro katilo ir čia staiga atsiradau aš šalia, jam nieko kito neliko kaip tik paslaugiai palaikyti dangtį, kol išsigraibysiu man patikusį gabalą. Žinoma, neskubėjau, pasirodžiau besanti išranki, bet nuotaiką visai sugadino žiedas ant bevardžio jo dešinės rankos piršto. Tada man viskas dašuto  - dvi jaunos porelės, nes iš tiesų jie buvo nepista ketveriukė, priešingai nei mūsų dvi senos poros, greičiausiai net jaunavedžiai išspruko į povestuvinę kelionę vienumoje toli nuo paslaugių tėvelių mokytis pistis. Kokie naivuoliai, kas geriau nei aš parodys tam berneliui kaip užversti jauną kumelę? Mes netgi pasakėme vienas kitam labas rytas ir aš vos nepargrioviau jo į tuos puodus su bulvėmis, ryžiais ir karštomis daržovėmis nuo tokio švelnaus balso tembro, toks velniškas noras buvo liežuviu paskambinti per tas balso stygas, bet susitvardžiau, pagalvojau dar spėsiu.

Bet išties, kokio velnio tą jauną bybuką patraukė iškart vesti vos pasistojo, juk galėjo dar pasiausti mergom ant smagumo. Manau, jam nedaugiau dvidešimt trejų, dvigubai jaunesnis už mane, bet jo pyzdai toli šviečia iki manęs ir, be to, man tiek niekada neduosi, o figūros kitos tokios kaip mano jam nerasti, taip kad savo šansų toli gražu nenurašiau. Dar pažiūrėsim.

Kaip bebūtų neatitraukiau akių nuo antro aukšto nugaros, kurią mačiau priešais ir kuri buvo žiauriai tiesi ir nežadino apetito, ta prasme, vos galėjau kąsnį nuryti, ne iki valgymo man buvo, todėl valkiojausi alkana po kalnus kaip hiena ir tik dairiausi kokio jauniklio, kuris išdulkintų mane ant keteros arba oloje, tokia įaudrinta vaizduote ir pragyvenau tą dieną. Mano pyzdukui  aišku nerūpėjo joks pasipisimas, jis tik spragsėjo telefonu į kiekvieną išsikišimą, gal kalnai priminė jam papus, nežinau, bet jų įamžino per akis, įdomu kur juos dės. Savo bybuko kalnuose nesutikau. Dar ne vakaras, raminau save.

Tas žiedas niekaip neišėjo man iš galvos, turėjau kažkaip jį nudžiauti. Vaidenosi, kad kai tik jis jį praras, iškart atgaus laisvę, kurios neteko būdamas toks jaunas. Bet kaip tą padaryti? Pati žiedo nenešioju jau daug metų, turbūt nuo tada, kai pirmą kartą pasipisau į kairę, jau net nepamenu to briedžio, kuris manęs taip geidė, kad man net jo pagailo. Tas pirmas kartas, galima sakyti, ir buvo iš gailesčio, savotiška labdara iš Maltos ordino.

Mano bugajus, nežinau kaip jį kitaip pavadinti, išsinuomavo pačią mažiausią pasaulyje mašinėlę, mašina net neapsiverčia dantys ją pavadinti, miniatiūrinių mašinėlių pasaulio čempionę Fiat panda. Niekada nesu mačiusi pandų, bet sprendžiant pagal to mašiniuko dydį miške aš jos net nepastebėčiau. Man tai kas - esu daili mini lėlytė, tokią surasti lovoje labai jaudinantis dalykas, kaip man yra sakęs vienas dvimetrinis pisuoklis, seniai tai buvo, bet ta oficiali mano alaus statinė, tai yra antroji pusė kiekvieną kartą vos įsirangydavo vidun, o aš dar specialiai stabdydavau prie bet kurio skardžio ar bedugnės, kad jis darytų su manim foto: aš su skrybėle, aš be jos, su akiniais nuo saulės, be ir, aišku, tą vietą puošianti uola, vandenyno vaizdas arba bažnyčia, tegul pasijudina, jei nenorėjo nuomotis džipo kaip visi normalūs žmonės.

Nežinau, ką išsinuomojo mano briedžiukas, bet kažkurią dieną sutikau jį batų parduotuvėje Funšalyje, didžiausias miestas saloje, o mes, savaime suprantama, nukišti kažkokio Vincento, irgi šventojo, Madeiroje visi šventi, kitokių nėra, kaime pavadinimu Sao Vicente. Ieškojau pakaitalo savo neatitaisomai paskandintiems grotoje bačiukams. Jis kaip tik buvo vienas, tik įėjęs ir aš nedelsdama šokau prie jo, mačiau berniukas net išsigando, planą surezgiau vos per penkiolika šimtųjų sekundės, sakau paskolink dvidešimt eurų, trūksta batams, vakare devintą prie biliardo grąžinsiu. Suspėjau sutalpinti viską į vieną žinutę, nežinau tik, ar jis perskaitė joje ir pasidulkinimą, bet tuo metu tarpduryje išdygo medaus mėnesio darbščioji bitutė (cha cha cha, iš kur ji gali žinoti kas yra tikras darbas lovoje) ir mano vakaro prizas atšoko nuo manęs kaip teniso kamuoliukas nuo raketės. Jau galvojau, kad Maskvos užėmimo planas neišdegė, bet kažkuriuo metu pamačiau savo Napoleoną skubiai praeinantį pro batų dėžutes, kurias glamžiau įsiutusi, ir ant vienos iš jų pastebėjau krentančią dvidešimtinę. Šaunusis kaubojus Sendis, kaip pavadinau jį tą akimirką, nes antras aukštas  kažkaip nesiklijavo, iššuoliavo ant balto žirgo paskui savo nupiepusią avelę iš parduotuvės. Spėjau, dabar jis mano, belieka sulaukti vakaro.

Žinau kodėl man įsipaišė biliardas į trumpą žinutę, pirma, jų viešbutyje yra du: vienas labai nepatogioje vietoje prie baro virš registratorės, pilna žmonių; antras gi žemiau pirmo aukšto, suprask rūsyje, prie treniruoklių salės, į kurią beveik niekas neužeina (koks idiotas per atostogas tampys geležis, geriau jau trenktis į kalnus, man abu variantai lygiaverčiai, bet pasakyk tai mano kompanijai, išvadins nesveika, nors iš pažiūros esu pati sveikiausia ir išsaugojusi daugiausiai natūralių, gamtos duotų instinktų patelė), ir stalo teniso, kurio po laiptais išvis nesimato, ideali vieta pistis, tik tinklelį reiktų nuimti. Nesąmoningai (o gal kaip tik sąmoningai, gal mano smegeninė paslaugiai dirba už mane, kai pati tingiu galvoti?) tą žemuogių pievelę įsidėmėjau pačią pirmą dieną, per kurią, kaip sakiau, pylė lietus ir mano neveikiantys pisimo agregatai nuėjo stumdyti rutulių (vėliau jau per kažkokią mini pauzelę nėrėme į urvus, bet apie juos dar kartą nenoriu užsiminti). Aišku, stumdyti nė velnio nei vienas iš jų nemokėjo, nors per eurosportą visada mėgsta žiūrėti snooker į, tą informaciją abu pateikė viešai kaip kokią pajamų deklaraciją mokesčių inspekcijoje. Aš irgi dažnai jį pažiūriu, savaime suprantama, nieko nesuprantu, per daug protingas žaidimas mano smegenims (nuo proto raukšlėjasi veido oda, o aš ilgai ketinu išlikti jauna), bet vyrai ten tai ne futbole arba krepšinyje - susmirdę savo prakaite, ne, snukeryje vyrauja geras tonas, ramybė, gera apranga, geras skonis ir peteliškės. Žinoma, ten daug senių, bet yra keli žavūs snukeristai, vadinu juos snukiais, jauni ir liekni, gerai kvepiantys, tą galiu tik atspėti, su peteliškėmis, ir kai jie užgula stalą, kad pasiektų tolimąjį rutulį, ir sustingsta kniūpsti, jų jauni užpakaliukai apsišviečia taip gundomai, kad turiu nuolat priminti sau, ei, čia tik televizorius! kad neįšokčiau į ekraną.

Žodžiu, ir taip aišku, kodėl man susišvietė galvoj tas biliardas, be to, šis berniukas kažkuo man ir priminė snookį,   ypač jei užsidėtų peteliškę. Gaila, nespėjau jam to pasakyti.

Taigi, suprantama, aš neketinau jo laukti tame viršutiniame biliardo taške, manau, ir jis suprato, kad teks ieškoti savo dvidešimties eurų rūsyje. Buvau metusi rūkyti, net sušiktus penkis mėnesius gyvenau abstinencijoje, bet šįkart pagalvojau rūkančios rūsyje patelės paveikslas stimuliuojančiai paveiks mano snookį (cigarečių pakelį visus tuos penkis mėnesius tampiausi su savim, nes net ir metus rūkyti, niekada nežinai, kada vėl pradėsi), todėl apgaubiau save tirštais dūmais lyg sėdėčiau ne ant biliardo stalo, o kažkur pragare. Tikėjausi, kad atrodau žiauriai seksuali, menkas apšvietimas gerokai slėpė mano amžių, viskas buvo mano pusėje ir jo veidelio išraiška puikiausiai tą paliudijo, kai jis lėtais žingsneliais leidosi į pragarą.

Aš nejudėjau, leidau jam prisiartinti, jis matyt ir pats viską suvokė, nes neištarė nė žodžio, manau kad mes pakankamai vienas kitam visko prisakėme akimis per tą laiką, kam dar tos kalbos, ir kai buvo visai šalia, įspraudžiau jam į lūpas cigaretę. Jis įtraukė ir išpūtė dūmus man į burną. Mes skendome bučinyje, cigaretę palikau ant gelumbės, o pati nusitempiau jį ant teniso stalo, kuris nebuvo matomas iš viršaus. Užsikoriau ant jo ir pilvu jaučiau plaktuko kotą, jis buvo kietas ir pakankamai ilgas, gal tik ne toks storas kaip senų diedų, toks ir turi būti idealus bybukas. Kažkuriuo metu įsikišau jo pirštą su žiedu ir nučiulpiau jį sau į burną, net nežinau, ar jis tą pastebėjo, bet kai jis apvertė mane ant nugaros, žiedas netikėtai prasmego mano gerklėje ir visais tais vamzdynais nutekėjo kažkur į apačią. Apėmė idiotiškas juokas, bet nenorėjau sugluminti Sendžio, tad sutramdžiau save ir palaimingai suinkščiau taip, kad jam atrodytų jog jis baigia mane nudurti savo špaga. Iš tiesų laiku pataikiau, nes jis baigė, viskas taip sinchroniškai sutapo, kaip sinchroniniame plaukime: aš suinkščiu, jis išsilieja, teisėjai iškelia į viršų lenteles su dešimtukais, mes laimėjome. Obrigado,   ta prasme ačiū portugališkai, iš tiesų, jaučiuosi lyg laimėjusi didyjį prizą, dėkinga bučiuoju jį, o po manimi ant teniso stalo spermos okeanas, kamuoliukas iškart jame ir pasiliktų po pirmo padavimo, biliardo stalo gelumbė matau rūksta, einu jos gesinti, o Sendis, mano šaunusis jojikas Sendis suglumęs spokso į pirštą, ant kurio koks nors pedofilas kunigas prieš mėnesį buvo užmovęs jam žiedą, meiliai žiūrėdamas į mėlynas akutes (nes jos išties buvo mėlynos, galima išprotėt), po to dairosi ant grindų, tada sužiūra į mane, ir aš neišlaikiusi nusišypsau ir pažadu, grąžinsiu, tik vėliau, palik savo telefoną. Jis viską supranta (taip nė karto ir neišsižiojo, nepratarė nė žodžio - kaip vyriška!) ir klusniai rašo numerį ant viešbučio kortelės. Aš tuo metu išrašau jam dvidešimt eurų, kuriuos buvau skolinga, į kelnaičių vidų ir dar spėju įsisiurbti į  kaklą, kad jo mažai  pyzdutei nepasirodytų per maža - ir be žiedo, ir su nasosu.

Madeira gera sala, rekomenduoju.
2019-04-18 10:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-24 13:36
ČakoPelėda
"Yr keunės šytaip niakalba kat yr kėk sugadyntos butų. Nu niat niamąsto šytokiom katigorijom" - vot čia tak vysiškai sutynku :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-23 15:33
ONYX
A man yspudis kaip tam kūltiniam letuvyškam fylme kur motiarys meloja gereu - vot blandinės vaidmo liktai fyfiškas nu a vaidyna Baisi Bobialė. Nianusipėšė kaškodėl persanažo partrėtas nėkaip. Yr keunės šytaip niakalba kat yr kėk sugadyntos butų. Nu niat niamąsto šytokiom katigorijom

Niasupikitia biat šysik niaptikėjau. Če pratibai. Jus galitia dauk gereu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-22 10:34
eventail
Atvira ilgainiui persotina, tad nepersižaisti drastiškumu, kad ir kaip "vežtų". Turinio vis tiek norisi stipresnio.Esu skaičius tavo tekstų, tad išsiskiri tarpe liet. l-ros aut.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-21 20:30
DurnAdomis
valau dulkes nuo madeiros
toks kuprius suvenyrinis
paviršutiniškai mėgėjiškai
stengiasi o ch kas išeina
ant ribų su banalybe
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-20 15:18
Egla
Iš kur toks tų bobų gašlumas:DDD
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-20 12:01
Mikė Lilikė
Neįtikėtinai tobulai parašytas, gluminantis darbas. Sugrįšiu paanalizuoti, kai susigulės. 

Klaidelikės: sušerti motinos pienu (pašerti), dvigubai jaunesnis (perpus jaunesnis)

5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-19 23:22
Julija Mėčiuvienė
su malonumu perskaitysiu vėliau...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-19 15:15
Ana pynėse su
Chacha
Prajuokino
Tegul bus 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-19 09:29
tictac_it
Geras tekstukas a la kontrkultūrinis , kruopščiai kokybiškai parašytas, sarkazmas ir ironija, na šiek tiek schematiškai banalokas ciniškos barakudos :) vaizdelis  ... 4+
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-18 20:22
papi ros
Varysiu į Madeirą. Sąrašėlis laukiančių žiedų pasipildys.
Bukowskis ir panašiai su savo Moterim varė. Realizmas, natūr-produkt čia. Instinktų kalba.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-04-18 12:53
Žillis_
Smulkus savo ,,potyrių'' aprašinėjimas, gaunasi b...kas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą