vidurnaktis dundantis ritasi Grįžulo ratais
kaip gervių kojelės vis trakši liauni stipinai
vėl leidies kelionėn nors ką tu surasi tenai
ko dar nepametus ar tai ką jau amžiams praradus
ne mums šitos šviesos nekropoliai netgi šios rampos
apšviečiančios sceną ir aš jau ne tau vaidinu
tik sklinda nuo jos šaltas gestas vėsių vandenų
ir pririštos lėlės virvelėm konvulsiškai tampos
kai laikas prabėgęs sugrįžta nelyg bumerangas
tylus vakarėjimas dangūs virš mūsų apniukę
tarp jų ir vaikystė ir garas iš gyvulio snukio
kaip rūkas virš slėnio vis mainosi raivosi rangos
ir vėtrungės girgžda kol einantis nugali vėją
kol vėjo ir rūko ir smėlio daugiau nei mirties
kad mes nė nebuvom iš vietos pakilę išties
tačiau jau ne vieną pasaulį lyg slenksti praėję
kol pėdos atšąla kol pėdų iš viso nelieka
kol būsi pasenęs tu mano sūnau patiklus
ir jau vieną dieną pradėsi daryt stebuklus
ir šitą visatą vėl imsiesi tverti iš nieko
kol pats negalėsi nė sau atsakyt kas iš to
geriausia kūryba – griovimas ir vėjai bedančiai
vis šnabžda kad žmonės užgimsta ir meilei ir kančiai
ir mirga į žemę vis krentančių sielų ruduo
vidurnaktis dundantis ritasi Grįžulo ratais
ir sumala viską kas kartais pakliūva po jais
o suteptos akys lipniais amžinybės klijais
dar žiūri į dangų į naktį bet nieko nemato