du šimtai penkiasdešimt vienas žodis

kol jie raškė vynuoges nuo vienas kito kaklo
ir voliodami tarp lūpų mokėsi logopedijos
jis krito viktorijos kriokliu jos kūnu bėgo savanų liūtai

greičiausiai tai buvo čiaupo vanduo ir kaimynų beldimas  

atgniaužusi delną ji paleido šermuonėlį nagais lenkiantį
gotiškas riešų apyrankes
mėlynu dantiraščiu smingantį į smilkinius

kaip įpjauta aguona atiduodanti opiumą
ji rakino pulsą o jis kartojo kad stiklas pjauna balsius
ir lydosi ne tik kaitinant bet ir šaldant

dažnai raštininkų ir skaitininkų pajautos iškraipo tiesas

šermuonėlis susisuko į septintą slankstelį
ir liūtams riaumojant gimė šermuonėlių kariuomenė
įausta į karališką juos gaubiančią mantiją

turbūt tai buvo naktis jie išėjo iš dulkių debesies
tiesiai prie užšalusio ežero kad persikeltų į kitą pusę

jiems pavykdavo išsilenkti konkrečių erdvių
perbėgti savo šešėlius skiemenų perimetru ypač
šviečiant pro langą žalsvai mėlynai sodo nuotraukai

netrukus jau bodėjosi deguonies perteklium ir atsisuko į miestą

nuo tada jie pakilo aukščiau apeinamų trobesių ožkų avių bandų
ir pradėjo vienas kitą vadinti imperatorių vardais
vien tik jiems suprantama kalba

ir geriausia kas galėjo nutikti cezariui
išbandant kleopatros pasitikėjimą
tai mūšių schemos – upių reljefai pečiais nugara kardu  

archyvuose bandyta užrašyti jų sveikinimo kalbas čiabuviams

pro gyvatės odos apyrankes pranertos smėlio juostos
pasteliniais kaklaraiščiai veržė kaklus
ir niekas nebegalėjo teisingai artikuliuoti

primynęs šermuonėlį jis žiūrėjo į subrendusius vynuogynus
o jos veidas sugėrė vakaro šilumą ir buvo labai nesaugu
išlaikyti tai kas amžina vieną sekundę

nerakintose skryniose po laiptais liko mantija stiklo rėžtukas
tekėjo vanduo požemine versme

o jų rankos pilnos vynuogių raišiojo tai kas liko
po jų neįžeminto pasikalbėjimo kelionių kilpoje
panašioje į begalybę suveltų žodžių