AtėjaKai paskutinį kartą gėrėm pienių vyną,
Šešėliai slėpėsi tamsioj nakty,
Aš nežinojau, kad naktis svaigina
Ir nežinojau, kad ir tu kenti.
O rytui auštant mes ilgai tylėjom,
Nemigę ir be galo tolimi,
Dar nesupratom ir neklausėm vėjo,
Kad duodamas kiekvienąkart imi.
Paskui viskuo dalinomės per pusę,
Rugine duona ir dangaus spalva,
Galvojom šitaip šimtą metų būsim
Abu ir potvyniai ir sekluma.
Kai žiemkenčiai užaugo, lengvas vėjas
Šiureno varpas, plaikstėsi pietys,
Tu nerimą lyg medį apgenėjęs,
Pasijautei šioj žemėj tik svetys.
Vakarė švietė gal ne paskutinį sykį,
Pasaulį didelį laikiau delne,
Kvietei mane—tu vėlei paklausyki
Ir vėl prakeikei dar sykį mane.
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2019-03-21 19:48
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-25 17:10
Man viskas taip tyra, gražu, būtų "perfekt", jei ne ta paskutinė eilutė ir mintim, ir skambasiu. Ten reikėtų dėlioti tą metrinę sistemą kitaip, bet ir tematiškai niekaip nesupratau, visą tekstą du žmonės artėja ir tolsta, bet yra tos romantikos jausmo... kam čia prakeikt reikėjo? Taip gražiai vakarei šviečiant, pasauliui žibant delne, kažkas pakviečia paklausyt, įsiklausyti į tą jaukią aplinką ir staiga prakeikia... Man čia nesiderina, nėra priežasties-pasėkmės, toks dirbtinai sudramatintas. Nors būtų tikę tarkim:
"Kvietei raip tykiai — vėlei paklausyki Garsų kurie užburdavo mane." ir pan. : ) Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-25 13:55
5
normalus dvasingas normaliai surimuotas eil., poroje vietų rim tos pačios kalbos dalys, bet nekliūna paskutinėje eilutėje trup stringa skambesys ties „dar sykį" Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-22 10:26
Patiko melodingumas, vingiuojantis pasakojimas, jautri istorija.
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 23:01
tipinė lyrika tipinė tematika, nieko blogo :) bet tokio krištolinio skambumo kaip ir pritrūko – ar savaip kirčiuotum, ar lit. lt ... todėl 4-
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 22:42
Gražus eilėraštis, nors visumoje skamba desperatiškai. Atrodytų, kad istorijai papasakoti pritaikyta formulė "miegu ne su tuo, kurį myliu". Pirmi du posmeliai - įtaigus pasakojimas apie neišvengiamą ir tyliai, be nereikalingo draskymosi, suvoktą susvetimėjimą. Trečiai strofai apibūdinti tiktų, būtent, aukščiau komentare nupasakota formulė. Du paskutiniai posmeliai įtaigiai pavaizduoja bet kokią pabaigą, kokią sugebėtų pasirinkti skaitytojo vaizduotė. Šį laisvė leido man šį kūrinį perskaityti vienu atveju kaip tragediją, kitu kaip melodramą, trečiu kaip vidinių nesutarimų su pačiu savimi išraišką.
Sutikčiau su Luizos pastebėjimais, dėl siūlomų pakeitimų tekste. 5:) Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 22:06
Graži lyrika, tik antrame stulpelyje "Nemigę ir be galo tolimi", gal reiktų žodį "tolimi" pakeisti į "artimi", nes toliau sekantys veiksmai - duonos ir dangaus dalijimasis pusiau - turėtų vykti tarp artimų žmonių, o ne atvirkščiai. Taip pat ketvirtame stulpelyje du kartus pasikartojantys "sykį" kažkiek trikdo, gal reiktų keisti, kad ir pvz. "dar kartą", būtų sklandžiau. Tokie mano pastebėjimai, bet nebūtinai jų laikytis. O aplamai, tai šaunuolė. 5 Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-21 19:58
Artima, išjausta... 5.
Kadaise panašius rašiau, dabar gyvenimas kitokią lyriką siūlo... :) |
  |
©
2001-2019 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |