Pradingo laikas jau
kuomet dėl žodžio, dėl eilutės,
dėl netvarkingai išskobtos minties
galėjau muštis, pykti,
iš apmaudo pirštus kramtyti,
kad toks nemokša
po pasaulį vaikščioti įkeltas...
Dabar ramiau.
Nutilo priekaištai,
dangus aukščiau į kosmosą paaugo,
arčiau prie rankų nesibijo pražydėti gėlės.
Kaip ir anksčiau,
burnoj pašvilpauja varnėnas
ir su šventu Motiejumi
krūtinėje pagieda vyturys.
o ir sapnai, išnirę iš po užmerktų akių,
įsišviečia su rytmečiu
ir dūzgina darbymetį kaip bitės,
kad ir siela (kaip aviliai medaus)
neištuštėtų...
Labai nepaisau, neišmokęs būti poetu,
kad žodis liks neišnešiotas;
smagu, kad jau dabar ir vėl
aš tolimiausią savo ateitį lopšy supu,
niekam neleisdamas kitaip meluoti...
Pranai, prirašei 1000tį eilių kaip minimimum. bent jau matematiškai turėjao pataikyt dešimkėn. tai, ką nūn pateiki, marazmas bei seilės.
mūsų visų tas pats laukia, šiaip jau...
o kad būtum drūtas, tai 5, laikykis.