Vardan Tos

Alpsta rankos, kaip virvė suvytos
Ant krūtinės, nepakelia niekas
Net kriaukšlelės prie stalo, kai rytas
Šalavijų arbatą patiekia.

Slegia mintys pakaušį, tas plinka -
Teks nešioti lapinę kepurę.
Graužiant sąžinei, byra tik tinkas,
Priperėjom piktų, žemažiūrių.

Jei pagalbos prašysi, į kojas
Dės toksai, dar pašvilpti pasiūlys.
Verkia duona, kai kiaulės lapnoja,
Tau palikdamos apskritą nulį.

Kur dairais, vis regi negatyvą,
Kai į sceną vėl ropščias rinkimai.
Prikranksės mums ir vėl, negi dyvas¹,
Prabalsuosi pro šalį nurimęs.

Ar besveikinsim auštantį rytą,
Liaudies sąžinės balsą išklausę?
„Vardan tos Lietuvos“ pasakyta,
Kad tie žodžiai
Dievuliui
       į ausį!

1. nuostabus dalykas, keistenybė, stebuklas