Pirmas požymis, kad eilėraštis yra tikrai geras, yra tai, kad mintyse pabandžius pašalinti kokią nors jo strofą supranti, jog tai padaryti neįmanoma, nes skaitoma tik visuma, skamba tik visuma ir pačiame tekste nėra nieko nereikalingo. Šis kūrinys būtent toks - nė žodelio iš jo nepavyks išmesti. Viskas savo vietoje, jaučiama pastovi minties tėkmė, kuri yra pagrįsta rašančiojo pasirinkta logine grandine: skausmas - kančia, kančia - nenoras taikstytis, nenoras taikstytis - nuoskauda dėl veltui praleisto laiko ar neįgyvendintų galimybių, nuoskauda - ir kvietimas. Eilėraštyje yra išlaikyta pastoviai kylanti įtampa, paskutinė strofa, kaip viso kūrinio akcentas, skaitytojui padaro didžiausią įspūdį. Tokiu būdu, pasirinkta akcento vieta tinkamai atlieka savo vaidmenį. Pabaiga šiek tiek "salomėjiška", tačiau tai viena iš mano mėgstamiausių lietuvių poečių, todėl žavi savo keliamu įspūdžiu apie vėjo taršomus plaukus, vėjo gūsiais į veidą ir kvietimu nepasiduoti.Tai tiek.:). 5.
Egzistenciją tarsi pelėsiuos - tai ne pritempimas prie rimo, Tai - "užbraukto", nuvertinto, nekenčiamo laikmečio simbolis. Atmetimas buvusių blogybių, paseno, supelijo ir atmetu...