Palaidosiu mirtį

Eglišakių žingsniai žemyn ar į aukštį
Nuplikusį debesį garbiai pašiaušti
Akis ryto prakaitu žolei atmerkti
Eglišakių žingsniai po diemedžių arktį

Save pasilaidosiu sielą praverkęs
Kaip Romos plebėjas kaip žagintos vergės
Dėliosiu kantrybės sudužusį indą
Prie troškulio lašo sausra prirakintą

Laimingi sugrįžę nelaimėn po vieną
Kai kūdikiu žydi ant kapo puriena
Laimingi sugrįžę kančios nekartoti
Išgydę pavasariu rudenio klotį

O aš pasilaidosiu vakar negimęs
Lyg būtų tikrovės akių uždegimas
Lyg ausys pasaulio dar būtų negrįžę
Iš rojaus Tibeto ar kičo Paryžiaus

O kūno vasaris dar pirštines širdžiai
Tas vaikiškas pirštines mauna nuoširdžiai
Lyg šaltis namus tik žiemos apkūrena
Pamiršdamas jauną apeidamas seną

O aš pasilaidosiu mirtį prie šono
Šerkšnu vakarėjant mėnulin kaštono
Ir kils mūsų sielos žeme nubarstytos
Kaip speigo nudegintas žiežirbų rytas