Vasario 16-jai įvakarojus

Atgal vis žvilgt, vis žvilgt kaip vakaras į rytą.
Per vieną petį, per kitą – irgi.
Toks nekantrus, kad nežinau
kada taip būta (ir ar būta)?
Norėjosi tiesiog greičiau patirti
kad gal kažkas kitaip ateis į šitą dieną,
o taurė vyno bus skalsi,
kaip šimto metų laikas
išsikalbėti man su Tavimi.
Jau vardo netariu, kas man esi.
Žiūriu į laikrodį ir suprantu –
diena jau baigiasi 
ir vynas taurėje išliks negertas...

Kažko pritrūksta gerai daliai.
Neiškalbėti šimtas metų liko,
o pats ir vėlgi nežinau,
kaip šventę aukštą į save įkelti,
kad neatrodyčiau, jog ji tik man,
nors ir dangus tartum pavasario,
jog manėsi, kad greitai
vyturys iš ten pragys...