Laužau tylėjimo įžadus

migla jau septynios savaitės nebuvo nuslinkus nuo veido
nuo ilgesio mano krūtinė lyg senkapiai šitaip įdubo
panūdau skaičiuoti kiek kartų regėjau kaip saulę nuleido
raudoną tarytumei kraują pridžiūvusį temstant ant rūbo

kurio jau seniai nemazgojo suklupusios laumės prie Stikso
net upės tarp mūsų pasaulių senuoju vardu nevadino
nors šitai žinojau iš anksto – kad bus kas krante pasitiktų
kad bus ir tenai kas kalbėtų iš mūsiškų žodžių žodyno

kaip Milošas mąstęs prieš mirtį – tenai gal lietuviškai šneka
tarytumei baltos drobulės ten sniegas taip ievose žydi
ir mėnesiai kovas–balandis skrendą per lietuvišką seką
net mėnuo ten švyti užgimęs iš baltiškai balto pavydo

bet dar neatėjo tas laikas kada jau godotumei plausto
ir srovė kol kas neskalauja nuo sielos pastirusių kojų
ir trūksta kažko kas prieitu ir ranką uždėjęs paklaustų
kaip alkaną žiemą išlaukiau kaip šiaip čia po saule gyvuoju

iš karto atrodo atšiltų nes šitaip pabodo tylėto
ir laužyto žodžio vergijoj praeiti neištariant „labas“
ir vien su savim pakalbėti kaip debesys plaukia iš lėto
ir sugeria juodą vienatvę bloknoto vėl atverstas lapas

o jei dar paklaustų kas naujo kas gero žmogau begirdėti
tyla jau septynios savaitės kaip virvė nutrūktų savaime
galėčiau tada apsakyti kokie vakarai čia žvaigždėti
ir skalbinius judina vėjas kurį dar vadiname laime