tu esi knyga ir malda ištapyta viršely,
tavo pirštų anspaudai tarsi biblijos raštai,
ją visur nešiojuosi ir be tavęs nebemoku
išsivaduot iš sprogdinančių ilgesį rankų, –
jom vertei puslapius, kol sumanei pamiršti
mūsų atspindžius stalo paviršiuj
---
atsisuki it sulėtinta kino juosta
juodos gervės lyja gatvių veidrodžiuos,
apšviestos pravažiuojančių lego vitrinų,
autobusų stoty medžių lietpalčiai apkabina
nuosprendį būti kartu, o lietus adatom į akis,
ir tik kelios sekundės iki pasaulio skilimo
---
pilnačių kamuoliai į gerklę uždaro kalbėjimą,
tu nusiperki bilietą, tirpsta stoties laikrodis,
ciferblato padėklu atnešantis mums tirštą
kaip paskutinis žodis kavą, netyčia ją palieji
stalo paviršiumi prieš išvažiuojant į negyvenimą,
teištariu – lauksiu, tu tyli ir vėjas šiaušia plaukus
---
tavo plaukai juodi ir nebyli marmuro oda –
pokerio žaidėjų, žinančių visas kortas;
palydžiu autobusą ir nusisuku iš baimės
netekti žvilgsnio tekančio autobuso langu,
tu susikremti ir stebi, akyse vandens ratai,
tau vairuotojas sako – greičiau važiuojam
---
prateka dvi pilnatys, išgirstu tavo balsą
tarp pauzių iš paraščių rašiklio kosčiojimą,
tyliai sakai nuostabiausią frazę pasaulyje,
nualpstu ir galva įtraukia visus tornadus
į sukimąsi išlauktų žodžių, o veidu gervės
susklendžia juodais sparnais naują nerimą
visko netekti
---