kol šalta

aguonos ant sniego ir lekiantis laikas
it marmuras baltas tik vėjyje draikos
lapeliai raudoni bet skulptoriaus rankos
juos gipso etiudais paverčia ir lenkias
prieš stingdantį grožį įkvėptą kūrėjo
iš marmuro jo sukurta galatėja
aguonom lyg kraujo lašeliais ant lūpų
bučiuoja ir marmurą stingdantį supa
pabudusi švelniai priglunda prie skruosto
ir skulptorius virpantį marmurą glosto
lyg būtų visai ne akmuo o gležnučiai
aguonos lapeliai bet vėjas vis pučia
grąžindamas meilės iliuziją sniegui
ji buvo svaigi kolei šalčiai atlėgo

gamtoj taip sutverta kai šalta glaudies
prie mylimo skruostų aguonų ugnies
išeinant žiemužei kreipies į kūrėją
kad slėptų į sniegą minčių galatėją
kaip duženos verkia sušluotos prie durų
taip dingsta pavasariui  bundant skulptūros
o skulptorius miršta iš meilės nes žino
kad viską gamta laikui bėgant grąžina