Brangiau už šovinį

Jeigu reiktų vėl kažką
iš daug kitų man pasirinkti
į artimus draugus;
aš rinkčiausi tą patį rusą,
o šalia jo – ir baltarusį,
kurie, jei reikėtų paprašyti: 
– Nušauk! –
ištikimi išlikų,
net ir bažnyčioje ar cerkvėje,
žinodami, kad jau ne tik kad jie,
tačiau ir Dievas nepadės.

Ar girdite?
Tai šūvis man ištikimų draugų.
Va ši draugystė iki šiol išlikusi –
be pinigų, be priesaikų, be pažadų,
be nuraminimų, kad viskas bus geriau...

Sunku aukoti paskutinį šovinį,
bet, drauge mielas, nesakyk, kad nežinau:
kaip nors, kaip nors tu ir be jo
ištversi lig susitikimo,
kuris virš mūsų  bent šiek tiek aukščiau.

Kokia tyla!
Taip visuomet, kai draugas mums brangiau
už šovinį (ir šūvį) jam paskirtą...