Potekstės

ilgai nuo mūsų kelią slėptą
staiga mėnulis atidengia
regiu iš tolo šviečiant lieptą
per pilką mėlyną padangę

beveik užšalusią bet skaidrią
ir vedančią į kitą krantą
kur liaujasi net paukščiai skraidę
ir jų giesmes gerai supranta

tas kas gyvenimą tylėjęs
galų gale taip aiškiai taria
kad lūpomis nueina vėjas
į kalbą paprastą ir švarią

į kalbą tą kuri jau mirė
bet ją medienoj rašo trandys
ir debesis per juodą girią
išbalęs plaukia išsigandęs

juk mums kalbėt nereikia žodžių
net palytėjimu nereikia
aš tavo nuojautas užuodžiu
ir mintimis kviečiu pareiki

neklausk kodėl toks nusiminęs
kodėl migla aptraukus širdį
kol tylinčio dar klausosi minios
ir niekas šaukiančio negirdi