... duendę nužudyti savyje
ištraukti iš bangų ir jūros putų
kai taip esi tarytumei nebūtų
daugiau jokių pavidalų. Gija
mus jungianti staiga sutrūkinės
ir mintys nusidrieks naktų atstumais
kada žvejys nuo kranto valtį stumias
o jo pėda lyg perverta vinies
paplūsta juodu ilgesio krauju
o gal sustingsta ištikta mėšlungio
tos pačios valtys skiria mus ir jungia
o gal mes nė neišlipam iš jų
irklus į savo atspindžius įmerkę
į mėnesienos užverktas akis
bet prasiskyrę vandenys užgis
greičiau nei tu ištrūksi proto verge
šviesius rūbus lyg burę sau iškėlęs
o ji nutolsta vėjo išgaubta
nelyg pasaulio pabaigos data
pirštu rašyta ant pajūrio smėlio