Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Fake_writer Fake_writer

Melancholija

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: Svoloč


Sėdėjau prisikišęs prie nedidelio, apsilaupiusiais rėmais, virtuvės lango. Kantriai vedžiau pirštu žemyn per stiklą, persekiodamas kitoje pusėje slenkantį lašą. Lašas tingiai slydo stiklo paviršiumi ir aš, norėdamas leisti jam prisivyti, vis turėdavau pristabdyti. Tai buvo nuobodžiausios mano lenktynės.

Ruduo vienkiemyje mane varė į neviltį. Nurudavę laukai, sunkiai beišbrendamas vienintelis keliukas į išorinį pasaulį, paukščiai kyliu badantys dangų ir rudomis gilėmis nusėtas kiemas. Kaskart be tikslo slampinėdamas po kiemą, niūriai žiūrėjau į tas didžiulio ąžuolo, savo paunksme apglėbusio pusę kiemo,  išbarstytas giles ir man vis dingojosi, kad ten mėtosi gilzės, paliktos baudžiamojo pulko, sušaudžiusio mano nerūpestingą vaikystę. Jeigu tuomet būčiau žinojęs žodį melancholija, tikrai būčiau išbraižęs jį ant tvoros arba bent jau parašęs pirštu ant nuo kunkuliuojančių puodų aprūkusio lango stiklo.

Ką man veikt, beviltiškai išstenėjau savyje, nusisukdamas nuo lango, kai mano oponentas lašas netikėtai pranyko kažkur ant palangės, lyg nusprendęs, jog jau suteikė man ir taip pakankamai džiaugsmo.  Didelėje kaimiškoje virtuvėje ant malkinės krosnies virė keletas puodų. Ilgas stalas, kurį aš vis dar zulinau savo aštriomis alkūnėmis, buvo tuštutėlis ir švelniai blizgėjo savo seniai lako nemačiusiu paviršiumi. Greitai bus pietūs, sugrįš iš laukų suaugusieji ir jis atgis. O aš ne. Prisivalgysiu ir eisiu slampinėti iš kampo į kampą išsipūtusiu pilvu. Arba griūsiu kur nors į lovą ir skaitysiu tas pačias suskaitytas knygas.

Per langą matau pareinančius iš daržų tėvus. Tai mane kiek išjudina. Staigiai užšoku ant prie sienos, netoli durų stovinčios tėvuko lovos. Virš lovos, palei visą sieną įrengta kabykla, kur visi kabina savo striukes bei paltus. Pasislepiu už pilkojo tėvuko palto, ilgiausio iš visų. Jie to tikrai nesitikės ir tai bus geriausia pramoga per visą šią apniukusią dieną. Prieš pradingdamas po paltu matau, kaip šelmiškai mirkteli prie puodų besisukanti močiutė. Tai mane dar labiau įkvepia. Tiesiog susilieju su tuo senu, miliniu, atsiduodančiu arkliu apdaru. Betaikydamas rankas į suglebusias rankoves netyčia vieną sugrūdu į vidinę kišenę ir aptinku kažką didelio. Netrukus jau vartau rankose išsipūtusią apsitrynusios odos piniginę. Prieblandoje po paltu nelabai galiu įžiūrėti, bet pirštai užčiuopia pluoštą kupiūrų. Lengvas virpulys perbėga nuobodulio atbukintu mano kūnu. Kiek čia jų daug. Kaip keista, kad jie čia, o aš niekada apie tai nežinojau. Turbūt nežino ir visi kiti. Aš atskleidžiau šios virtuvės paslaptį...

Subarška durys ir aš skubiai grąžinu piniginę į jos teisėtą vietą. Visiems sugužėjus į vidų riaumoju dar entuziastingiau nei planavau, įnirtingai mojuodamas pilkojo palto rankovėmis. Juokas užpildo garuojančią virtuvę. Mane vadina išdykėliu ir padauža. Stoviu iškišęs galvą iš po tėvuko palto ir pergalingai žiūriu į savo tėvus, dėdę su teta, puodų dangčiais barškinančią močiutę ir tėvuką, sėdintį vidury suolo, prie stalo ir besišypsantį. Tai buvo geriausias mano pasirodymas.
 
Pietinio pasirodymo euforija tęsiasi dar kelias valandas. Jaučiuosi žvalus ir nerūpestingas, kol pamažu nuo darganotų rudens vėjų besislapstanti melancholija vėl prasmunka į mūsų trobą. Tarsi jaučiu, kaip pasičiupusi už rankovės ji traukia mane prisėsti prie lango. Ragina pažvelgti į akis švininiams debesims, susigrūdusiems tiesiai virš mūsų vienkiemio ir tik laukiantiems mano pritarimo, kad visi kartu galėtume prapliupti išlaisvindami mumyse susikaupusį drėgnos substancijos perteklių.

Bandydamas vėl susigrąžinti išblėsusį pietų pasirodymo džiaugsmą, nuskubu į virtuvę, užsikepurnėju ant lovos ir pasislepiu po miliniu paltu. Kurį laiką tūnau nekvėpuodamas. Beveik galiu užuosti, kaip melancholija slankioja aplink, taikydamasi pačiupti ir suvystyti savo niūriame glėbyje. Bet šiurkštus paltas mane saugo, jaučiu jo šiltą ir draugišką glėbį. Jis patikimas. Juk saugo ne tik mane, bet ir virtuvės paslaptį. Per pamušalą užčiuopiu gilioje kišenėje besislepiančią piniginę. Tokia maloniai sunki. Labai noriu ją vėl pačiupinėti, todėl nesusilaikau ir išžvejoju iš giliosios kišenės.

Kelias akimirkas laikau ją abejomis rankomis. Minkšta oda tokia maloni. Iš susijaudinimo net pritupiu. Paltas ilgas, siekia lovą, todėl jaučiuosi lyg palapinėje. Norėdamas įsileisti daugiau šviesos, šiek tiek praskleidžiu skverno kraštelį. Virtuvėje nė gyvos dvasios, močiutė kažkur išėjusi. Dabar galiu įžiūrėti pluoštą įvairiaspalvių banknotų, nuo laiko apsitrynusios, todėl, rodos, dar jaukesnės odos glėbyje. Atveriu piniginę, leisdamas  įkvėpti jai oro. Rublių, dešimtinių, šimtų aromatas sumišęs su patrintos odos kvapu tvoksteli man į nosį. Jaučiuosi kiek apkvaitęs ir be galo pakylėtas. Tai buvo pirmoji mano ekstazė.

Išėmęs pinigus, dėlioju juos sau po kojomis. Jų tiek daug, kad tiesiog negaliu išdėlioti jų tvarkingai. Skaičiai, spalvos, dydžiai viskas maišosi ir man atrodo, kad patekau į gražiausią sapną. Staiga tampa visiškai aišku, kad žmogus turintis tokį lobį tiesiog negali būti kamuojamas nuobodulio. Viso pasaulio melancholija bejėgė prieš šitą šlamančią armiją. Mano tėvukas -  pats laimingiausias žmogus pasaulyje.

Atsargiai iškišu nosį patikrinti ar niekas nepasirodė virtuvėje. Viduje nieko nėra. Krosnyje tyliai spragsi malkos. Lauke temsta ir pro krosnies durelių angas prasiveržę raudoni atšvaitai šokinėja ant suskilinėjusių medinių grindų. Arčiau, toliau. Ūmai krosnyje suūžia nuvirtusi malka, pliūpteli liepsna ir raudonas atšvaitas nuskrieja iki pat tamsoje skendinčio suolo. Tik akimirkai, bet po juo aš aiškiai pamačiau tūnančią ją - savo liūdnąją persekiotoją.  Atšlyju prie sienos ir visiškoje prieblandoje žiūriu į po kojomis  išdėliotas kupiūras. Aiškiai suvokiu, kad melancholija tik ir laukia, kol išlysiu iš savo slėptuvės. Laukia progos čiupti mane savo tvirtomis letenomis ir nebepaleisti, niekada. Aš jau žinau ką privalau daryti, bet niekaip negaliu ryžtis. Vis regiu besišypsantį, apsižergusį suolą tėvuką.

Visą vakarą vaikštau, kaip nesavas. Nieko nematančiomis akimis žiūriu filmukus rodantį televizorių. Tamsiame kampe už televizoriaus į mane spokso dar tamsesnės akys. Jaučiu, kaip jos gręžią mane kiaurai, ties krūtine, ten kur kairėje marškinių kišenėje aš laikau dalelę tėvuko laimės. Naktį praleidžiu neramiai vartydamasis, mama vis klausia ar aš kartais nesusirgau. Tikrina ar nekarščiuoju. Bet aš nekarčiuoju, aš drebu. Vis matau ją. Miegu pasikišęs marškinius po pagalve ir kaskart prabudęs pasitikrinu ar jie vis dar ten. Ryte suprantu, kad dar vienos tokios nakties neišversiu. Vos prašvitus, vienmarškinis išbėgu pasiusioti į lauką. Stoviu kalendamas dantimis nuo šalčio. Negaliu susikaupti. Ji ten, netoliese ant ąžuolo šakos,  pašaipiai kranksi ir kedena savo smalos juodumo plunksnas. Dangus toks apniukęs, kad atrodo net neišaušo. Man skubiai reikia pabūti toje oda ir senomis kupiūromis dvelkiančioje palapinėje.

Pusryčius valgau užsikėlęs kojas ant suolo. Dėdė pajuokauja, kad bijau baubo po stalu. Visi krizena. Juoda bjaurybė po suolu irgi. Pavalgęs nerimastingai laukiu, kol visi pagaliau išsinešdins. Pasičiupęs pirmą pasitaikiusią knygą susirangau tėvuko lovoje ir prisiglaudžiu prie šiurkštaus, pilko milo. Žinau, kad nesitrauksiu iš čia, kol vėl neprisiliesiu prie savo odinio gelbėjimosi rato. Namams ištuštėjus, taikausi šmurkštelėti palto globon, kai pajuntu, jog kažkas nori man sutrukdyti. Ranka nebe taip noriai skleidžia plato skvernus, kojos lyg apsnūdusios nenori stotis ant lovos. Ji mane pačiupo, su siaubu dingteli ir it paklaikęs desperatiškai metuosi link kabančių paltų.

Kurį laiką tupiu palto palapinėje, per pamušalą įsitvėręs kišenėje gulinčios piniginės. Jaučiu, kaip ji sveria mano ranką ir jėgos pamažu grįžta. Štai aš jau stoviu ir graibau dešine ranka gilioje kišenėje. Netrukus vėl laikau laimę savo mažoje saujoje ir šypsena nutvieskia mano veidą. Be skrupulų atsegu segtuką ir piniginė išsižergia prieš mane, lyg tos tetos užtiktame tėčio žurnale.  Prisikišu ją prie veido ir giliai įkvepiu. Dabar nebijau nieko. Galėčiau spjauti į veidą tai tupinčiai po suolu bjaurybei. Palengva susmunku ant lovos. Nugara atsišlieju į sieną, kojomis pastumdamas palto skvernus į priekį. Man reikia daugiau vietos! Ir sugrūdęs abi rankąs į piniginę, vienu ypu ištraukiu visą pluoštą. Paskleidžiu juos sau tarp kojų. Kurį laiką tiesiog vedžioju per banknotus ranka. Tada imu raustis, kelti juos į viršų, berti sau ant kojų. Man linksma. Man taip linksma ir gera. Aš apglėbtas šnarančios laimės.
Į virtuvę grįžta močiutė. Pamačiusi išsipūtusį paltą paklausia ar man smagu. Ji net neįsivaizduoja, kaip man buvo smagu. Vos akimirką atgal. Ir kaip man bjauru dabar, kai suprantu, jog artinasi pietų metas, kuomet aš privalėsiu palikti savo užuovėją ir jos lobį. Rankos mašinaliai renka banknotus į krūvelę, o galvoje aidi iš pasuolės sklindantis baugus krizenimas. Su kiekviena minute vis stiprėja įsitikinimas, jog man galas. Išlindęs iš savo slėptuvės, galiu čia ir nebegrįžti. Ta bjaurybė tikrai padarys viską, kad tik mane sulaikytų. Aš turiu gelbėtis. Aš privalau. Neturiu kitos išeities.

Neturiu kitos išeities, kartoju stovėdamas virš mamos rankinuko ir grūsdamas ten saują kupiūrų. Privalau turėti juos čia, šalia savęs, kambaryje. Juk naktį ji tikrai manęs ateis. Bet mes dar pažiūrėsim. Dabar aš ne šiaip sau koks vienišius iš miesto. Su manimi veik pusę tėvuko armijos. Gėris, kuris nugali blogį. Tėvukas juk visada nugali, todėl ir šypsosi, plačiai šypsosi. Ir aš būsiu toks, kai užaugsiu, kai tik įveiksiu tą nelemtą melancholiją.

Naktį miegu, kaip užmuštas. Prabudęs neprisimenu ar ką nors sapnavau, bet nuotaika puiki. Dangus ir tas atrodo nebe toks apniukęs. Pakampėmis nesišlaisto jokie šešėliai ir niekas nekrizena po suolu. Aš tapau laimingu. Tai taip paprasta, galvoju spardydamas parudavusias giles kieme.

Įėjus į trobą pamatau tėvuką, jis sėdi apsižergęs suolą ir nesišypso. Jo paprastai linksmą veidą vagoja kelios, anksčiau nematytos, susirūpinimo raukšlės. Aplink susibūrę namiškiai kalba apie dingusius pinigus ir vis žvilgčioja į pilkąjį paltą. Netaręs nei žodžio smunku į kambarį ir įsispraudžiu į tolimąjį kampą, kuo toliau nuo mamos rankinuko. Netrukus ji vis tiek mane suranda ir klausia ar žinau ką nors apie dingusius pinigus. Žinau, noriu atsakyti, jie neša laimę. Bet tik tyliu ir atkakliai purtau galvą. Negaliu nulaikyti žvilgsnio vis nuklystančio į spintelę ant kurios guli mamos rankinukas. Iš po jos į mane spitrina dvi juodos, tamsesnės už didžiausią nuodėmę akys. Šalia mamos tyliai stovėjusi teta prieina prie spintelės ir nuėmusi paduoda rankinuką mamai. Pamatęs rankinuką mamos rankose nebe išlaikau ir apsiverkiu. Tai buvo gailiausia mano akimirka.

Einant į laukus pas tėvuką verkiame abu: aš ir apniukęs dangus. Pro ašaras nematydamas kelio, spaudžiu užantyje nešamą grąžinti laimę. Po kojomis žliugsinti permirkusi žemė, rodos, traukia į save ir kaip įmanydama mane stabdo. Einu trypdamas savo melancholiją, varvindamas ant jos su lietumi sumišusias paskutines ašaras. Aš paėmiau, jau beveik sausomis akimis pažiūriu į tas neįprastas rūpesčio raukšles. Tavo laimę, nugurgiu be garso didžiulį gumulą...

Kai kitą kartą pasirodau kaime, besišypsantis tėvukas mosteli ranka eiti paskui. Prie tvoros stovi naujas, raudonas dviratis. Juodos, dar guma kvepiančios padangos, blizgantys ratlankiai, minkšta odinė sėdynė. Nedrąsiai priėjęs, džirgžtelnu skambučiu: vieną... antrą, trečią syk!
Juodajai bjaurybei manęs nepavyt.
2019-01-20 13:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 16 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-11 00:14
__________________
kiemo, išbarstytas
džiaugsmo. Didelėje
pasirodymas.
(  )
leisdamas įkvėpti
( ) pats
persekiotoją. Atšlyju
kojomis išdėliotas
šakos, pašaipiai
žurnale. Prisikišu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-30 17:19
sesė mėta
Kaip čia gerai. Bet pradžioje galvojau, kad pasakotojas suaugęs. Labiausiai išmuša iš vėžių ros gilės/gilzės po ąžuolu. Žiauriai gražus, bet kažkoks visai ne vaikiškas palyginimas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-29 23:24
gyventojas
kažkaip su noru parašyta čia
aha
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-23 09:03
tictac_it
Finalas tai toks nuspėjamas , jei pagalvot apie P.Mašioto knygynėlį :), buvo tokia serija kadaise. Bet tvarkinga novelė. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-21 13:18
Egla

parašyta, atrodo, paprastai, bet įdėta daaaug!
Ačiū
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-20 21:41
Nuar
Jausmingas. Kai suaugęs rašo apie vaikystę, yra svarbu išsaugoti vaikiškumo pojūtį, pasirinkus pasakojimą pirmu asmeniu. Manyčiau, kad šiame kūrinyje tai pavyko pasiekti. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-20 20:22
lllllllll
Pasakojimas geras labai. Be priekaištų bemaž.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-20 18:09
Pranas
Dvasingas tekstas, kad tokio neprisimenu kada skaitęs. Tai mano vertinimas, pranokstantis penkias žvaigždutes. Tačiau sužinota (gal) ne tiek daug.
Būk drūtas!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-20 16:06
klimbingupthewalls
lyg ir nieko nevyksta, bet labai kokybiškai parašyta ir sugebėtas išlaikyti mano dėmesys iki pabaigos vienu ypu, o tai gana reta. antroji dalis turinio prasme lyg ir kliūna, bet ne tiek, kad galėčiau įvardinti. 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-20 14:49
varna
meistriškai parašyta, pritariu svoločiui, 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-20 14:00
Svoloč
Fainas, žiauriai geras, šiltas dalykas. Sveikinu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą