Apsiniaukus padangė, debesys plaukia lėni…
Veltui šauksiu -tu neateini.
Mes pasauliais kitais keliaujam visai svetimi.
Išsiskyrė keliai, nesujungdami mūsų -tu toli išeini.
Veltui bandau iš erdvės tave prišaukti –
Ne tik man, bet ir tau, manęs nesulaukti.
Vis ir vėl rašau šiuos žodžius…
Šitaip liūdnas šis vakaras bus.
Ir toliau dar giliau į save grimztu:
Neišeit iš savų krantų, neišeit iš savų krantų…
Labai atviri apgailestavimai, lyg iš paauglystės dnr. Pabaiga kiek stipresnė, jau kabinasi į dūšią:) Bet tuo ir baigiasi. Bet tai nieko nereiškia gal, lyg kalniukais važinėtum: op ir čiūžt, op, ir... Taip ir kūryboje pasitaiko. 2
Nepretenduoju būti originali, tokiais žodžiais geriausiai save išreiškiau, tai tik tiek... Siekiant didelio originalumo , savitumo ir išskirtinumo gali prarasti save... O be to kai kurių asmenų taip vadinami archaiškais yra tokie dalykai, kurie niekada nepasensta....
na čia matau filosofija...
dvasiniai pasauliai mūsų skirtingi,bet susitinkame kūne visada... tame visa drama... bet visą eilėraščio struktūra supaprastinta, tad neperteikia minties gilumos.