kai rytas prabunda ryte,
Žvorūna, Žvorūnėlė, ateik ateik
ar tave mačiau sapne, švelnus mano,
prabudusį, tarp sudegusių tiltų,
delnais pelenus žarstei kuždėdamas:
gal dievai siuntė mane čia pagalvoti - -
tu jau karalius esi, tai ir elkis kaip karalius
atkuždėsiu tau savo miškais ir pelkėmis - -
suklaidinsiu, karo vade, tavo priešą,
būki pirmas ten ir priverski jį gintis --
- - švelnus mano, būki vanduo vanduo neturi pastovios savo formos - -
laimi tie, kurie šventykloje pažada sau,
grįžti su pergale - - jei nori laimėti, privalai
pažinti ne tik savo priešą, bet ir save - -
švelnus mano, -----
kartais atrodo, - - viena jau esu - -
apklota pelenų apklotu - -
guglinau:)Sužinojau, ačiū... Deivės ir karžygio dialogas? Galimas variantas - du kūriniai - viename. Įdomu
"laimi tie, kurie šventykloje pažada sau,
grįžti su pergale" - puiku.
4 (nes sunkoka "pagauti" autoriaus pasaulėjautą) Bet akivaizdu, kad tikima, o po to - kalbama. Tai - pliusas.
šiaip sau. tas atvejis kai manieringumas dera. bet pritrūksta kitų elementų:
a) subtilumas užgožia išmonę.
b) abstraktus kaip vėjas. gali nugairinti. o gali pūsti kur papuola. kalbu apie interpretacijas.
c) tiltai, pelenai, karaliai, miškai. ar ne pabodę?
d) pažinti ne priešą o save, vanduo neturi pastovios formos - minties plukdymas senvage.
o energetikos būta. ir tai gerai. 3+