Ars poetica - ars moriendi

Pasaulis baigias, todėl
reikia rašyti eilėraščius.

Aidas Marčėnas

* * *

pasaulis išliks kol vaikai vis dar žaidžia klases
kol savo rankas apvedžioja kreida ant asfalto
ir net jei kada šuliniai iki dugno nuseks
mes semsime dangų norėdami gryno ir šalto

vandens atsigerti ir melsime duonos riekės
nebus jokio vakar rytoj tik vienintelis šiandien
mes vandeniu eisim tikėdami jeigu reikės
pažvelgti kaip blizga Charono auksiniai nuskendę

pasaulis išliks jei iš delno į tavo rankas
ateis šiluma taip kaip žodžiai iš lūpų į lūpas
kaip sapnas drugelio jau šimtmetį kokį trunkąs
nors jis jau sudžiūvęs palėpės voratinkly sukas

išliks šitos varnos ant medžių jai jas parašys
per greit sutrupėjęs grafitinis kietas pieštukas
kol gervėmis girgžda ir šito pasaulio ašis
kuri taip lėtai lyg mechaninis laikrodis sukas

kol bus dar bent vienas kuris neprarado vilties
laiku atsikels ir nušvis tarsi angelas puolęs
gyvybė ir vėl paminta taip lengvai atsities
ir nieks nežinos kad kažkas čia praėjo per žolę

pasaulis išliks kol vaikai vis dar žaidžia klases
namo jie sugrįš purvini bet viduj vis dar švarūs
ir smelksis į mus ir į mūsų mintis nedrąsias
o tavo lentynoj toliau sau dulkės Cortazaras

ir jei vis dėl to visata ši išnykti turės
ir šitą pasaulį kaip sapną paliks dar negimę
paliki kaip antspaudą man ant kartybių taurės
bent šypseną tavo – raudonąją lūpdažio žymę