Bespalvėmis natomis

Tamsus šešėlis, lyg išmušto kilimo,
Guli ant sniego. Jis nuo stendo permatomo.
Skraido jau varnos virš miesto, virš pylimo,
Žadina rytą bespalvėmis natomis.
Šunį vedu, pavadėlis susisuka,
Atsisuka vėl, aš stabdau jį pirštu.
Va taip laiką stabdyti!... bet niekam nesiseka
Ir į buvusią fazę aš vėl sugrįžtu.
Snaigės nenuoramos pėdsakus dengia,
Kelią žinau, nebijau pasiklyst.
Per apsnigtą ledą Naujieji atžengia...
Tik va daugtaškyje nenoriu išlikt.

Visus visus su Naujaisiais!