Žmogaus paveikslai 8;

Vėl rytas. Vėl.
Tačiau laike esi nepertrauktas
ir tęsiasi  statyba –
PLYTA PRIE PLYTOS –
nors statinys – tas pats.
Pražilo laikas, nežinia nuo kur,
visi numirėliai, suspėję
dar gyvais jame pabūti,
daug kas – šventaisiais įsišvęsti
ir Kristus kėlėsi iš šito laiko,
palikęs amžiną statybą  – 
PLYTA PRIE PLYTOS,
ir aš einu per žilą laiką
girdėdamas –
Beždžionė Žmogumi patapusi.

Beždžionė? Žmogumi?...
Betgi neaklas, pats matau,
kad ji, turtingas padaras gamtos,
net be lazdos išlikusi,
o ir girdžiu:

Ar ne kvailystė, lazdą gavus,
netekti uodegos?
Turėk, Pranuci, ją kaip žaislą,
dėlioki taip, kitaip, kaip nori –,
tau riešutų į smegenis ji nepaduos , –

pasakė savimi laimina ir graži,
ir dar, kas jai (turbūt) daugiau, 
nei man parūpę:

Nebus geriau netgi tuomet,
kai išvaizdus, gražus, kai jaunas,
kai...
  (truputis  pauzės)

Kodėl krataisi, kas akivaizdu?
Man panašumo į tave nereikia.
Esu pirmesnė ir žinau –
lig šiol iš medžio neišlipęs,
bet štai kepurė ant galvos,
lazda kaip šautuvas
pakibus ant peties...
Ar supranti, kiek daug žvėries
lig šiolei tavyje gyvena?
Manyčiau, kad iš ten
Ir geležinis vilkas staugia.
O geležinis jis tiktai todėl,
kad daug piktesnis už vilkus
šilinių dzūkų miškuose.
Tegu! Tegu! Ne vienas jį girdi.
nors ir skaudu, deja,
kad šitaip tik legendoje,
gal dar sapne,
bet Dievas irgi nepadės.
Tarei džiugus:
„ Žmogus iš pėdkelnių iškrito... “
Taip net ir velnias rodo į save: 
Planetomis nesidomiu visai
bet apie žmogų šnektelt – ne pro šalį.